Likimu aš vadinu praeitį…
Tai visi keliai, kuriais aš nebegaliu eiti … aplinkybės, kurių negaliu pakeisti … žmonės, kurių negaliu sutikti, kurių negaliu grąžinti, kurių negaliu paprašyti atleidimo …
Likimas – negrįžtamas, vadinasi, dabar negaliu juo pasikliauti…
Negaliu juo pateisinti to, kas man nepatinka, bet ko nedrįstu keisti…
Kad ir kaip norėtųsi negalime laikyti savo dabartinių paklydimų, nuolankumo, priklausomybių likimu …
Viskas, kas šiandien yra GYVENIMAS, o ne LIKIMAS…
Gyvenimas yra daugialypis…
Jis yra lankstus, keičiamas, pataisomas…
Jame, skirtingai nei praeityje, beveik viską galima atkurti, peržiūrėti, pataisyti …
Jame nėra tironų, nuo kurių neįmanoma pabėgti …
Nėra darbo, kurio nebūtų galima pakeisti…
Nėra tokio pažeminimo, kurio nebūtų galima sustabdyti…
Kai galvojame, kad negalime, mes tikrai taip nemanome…
Iš tiesų mes tuo metu galvojame apie pokyčių baimę, apie sugalvotas neveiklumo priežastis, apie kančią, kuri nepastebimai virto įpročiu…
Bet tai MŪSŲ PASIRINKIMAS, o ne likimas…
Mūsų požiūris, mūsų apribojimai, mūsų veiksmai arba, atvirkščiai, jų nebuvimas…
Ir tai yra procesai, surežisuoti išskirtinai mūsų galvoje, o ne Visatos mums siunčiami išbandymai, kaip dabar tapo madinga paaiškinti viską, kas vyksta ir nevyksta šiame gyvenime …
Mums patinka remtis aukštesnėmis jėgomis, nusiimant atsakomybę nuo savęs …
Patogu…
Bet neveikia…Nes ateina ne tai, ko mes norime, o tai, kam iš tikrųjų esame pasiruošę…
Likimas yra gražus žodis, už kurio vistik stovi mūsų sprendimų rezultatai, tiesiog jų nebegalime pasiekti…
Todėl kiekvieną naują dieną, įžengdama į savo nežinomus vandenis, aš, nors ir ne visada su ypatingu noru, bet prisiimu atsakomybę už visas savo reakcijas ir veiksmus …
Taip sąžiningai… O jūs?
Inga Heron
