Ezoterikų ratuose vaikšto juokelis, jog „Likimas – tai pasiteisinimas tų, kurie nepriiminėja sprendimų savo gyvenime“.
Kiek tame yra tiesos?
Jei įdėmiai sekate savo gyvenimą, tai matote, kad kartais gyvenime tarsi iš šono vyksta dėsningi postūmiai viena ar kita kryptimi. Logiškai ir/ar net intuityviai suprantame jų prasmę. Tai kas čia stumteli mus viena ar kita kryptimi – Gyvenimas, Likimas, Dievas? Ar čia tik iliuzija ir pasiteisinimas žmonių, nenorinčių imti gyvenimo į savo rankas?
O kas jei tas „likimas“ – tai mūsų pačių priimti sprendimai dar iki atsiradimo mamos pilve? Gal tuos postūmius mes susiplanavome jau labai seniai ir visai užmiršome? O dabar sakome „nenoriu“, „čia ne aš“, „čia kažkas kitas“?
Kaip jums atrodo?
Vladas Sapranavičius
