Paklausus: ar esate savarankiški?, – tikrai dažnas atsakys: o taip! Žinoma!
Tačiau kodėl, kai susiduriame su savomis unikaliomis idėjomis ir galimybėmis jas realizuoti, kažkodėl sėdime ir laukiame.. tyliai ieškome.. ir vis laukiame patvirtinimo, palaiminimo išorėje? Laukiame, kol kas nors tai padarys už mus? Kodėl skendime lūkesčiuose ir reikalaujame mintyse ar žodžiais kol kas nors kaip vaikystėje paglostys galvą, pasakydamas – šaunu?
Manau, jog tikrąjį savarankiškumą ir pilnatvę žmogus pasiekia ne reikalaudamas pasaulio pripažinimo, o ugdydamas gilų pasitikėjimą savo jėgomis ir nepajudinamą tikėjimą savo galimybėmis. Toks žmogus neverčia kitų juo tikėti. Nes jau atskleista jo vidinė tikėjimo savimi galia dirba tarsi viduje esantis mažas elektros generatorius, kuriam nereikia jokių aplinkinių energijos šaltinių ar išorinio patvirtinimo.
Jo vidinė šviesa tiesiog šviečia ryškiai, apšviesdama jo kelią, ir tame švytėjime atskleisdama visus jo tikrojo savarankiškumo ir pilnatvės atspalvius.
Inga Heron
