Būtent nurimti…
Nepaniojant to su abejingumu ir ne įžūliai viską atstumiant, o sąmoningai suvokiant, kad neįmanoma gyventi isterijoje, amžiname nepasitenkinime, nuvertinant tai, kas yra prieinama, ką turime …
Tiesiog nurimti, suprantant, kad galima susitvarkyti savo gyvenimą be to, ko jame neatsirado …
Be tų, kuriems kitur geriau…
Be žmonių, su kuriais neįmanoma tęsti kartu arba, su kuriais jau nuo pat pradžių svajota apie skirtingas pradžias …
Tiesiog nurimti, pažadinant pamirštą savigarbą, be kurios viską sujaukėme, tarnaudami negautos meilės iliuzijai…
Nurimti ir susitvarkyti savo kiekvieną dieną…
Nurimti ir daugiau niekada nesiprašyti ten, kur nebuvome pakviesti …
Nurimti ir pradėti daryti tai, ką galime padaryti, o ne vaizduoti efektyvumą ten, kur viskas jau seniai bjauru…
Nurimti ir susitaikyti su savimi, su savo kūnu, su mintimis, su savo realiomis galimybėmis…
Nurimti ir nustoti galvoti, kad žmonės, kurie mūsų nemėgsta, gali vadintis mūsų vertintojais arba neleisti mums būti laimingiems…
Tiesiog nurimti…
Nebeskubėti kaip įkirptiems į uodegą, lyginant savo gyvenimą su kieno nors kito gyvenimu ir pritempinėjant rezultatus pagal bendrą vertę…
Nelikti savo nuoskaudose…
Neperkelti kaltės kitiems…
Net jei nesame išmokyti meilės, daug lengviau suvokti jos poreikį ir išmokti, nei skųstis iki pamėlynavimo tais, kurie neišmokė…
Nurimti…
Iki paprastų malonumų…
Iki itin paprastų santykių, kuriuose viskas aišku ir skaidru, o ne „viskas sudėtinga“ vien todėl, kad siaubingai baisu pripažinti tai, kas akivaizdu …
Iki paprastų sprendimų…
Iki paprasto gyvenimo, kurio nereikėtų painioti su vienaląsčiu …
Kai norime ramybės, mes nesenstame…
Mes tampame išmintingesni…
