Gyvenimo harmonija, mano supratimu, slypi labai paprastuose dalykuose …
Kai poilsis tampa nuostabus ne tik po visiško išsekimo, bet ir po bet kurios įkvepiančios veiklos, tačiau ne tada, kai vieną dykinėjimą pakeičia kitas, ir vis tiek tai vargina bei norisi kažko kito.
Kai meilė yra abipusė ir savanoriška, o ne tada, kai ji suvokiama kaip skausminga klampi tarpusavio priklausomybė, kurioje nėra laimingųjų, bet yra pavergtieji.
Kai žmonės susidraugauja su savimi tiek, kad jiems nereikia pasidalinti į dvi dalis, kur viena iš jų, retušuota ir nenuleidžianti šypsenos, skirta visuomenei, o kita, sutrikusi ir nepasitikinti, skirta tam gyvenimui, kuris yra paslėptas nuo aplinkinių akių.
Harmonija yra tada, kai nereikia apsimesti, kad esame harmoningi, jei iš tiesų taip nėra; kai visai nesigėdijame savo įprastumo ir kai mums patinka mūsų netobulas gyvenimas, kuriame nėra poreikio nieko nustebinti ar priblokšti.
Kaip jūs pastebite savo gyvenimo harmoniją?
Inga Heron
