Su laiku suprantame, kaip vargina gyventi dėl visų.
Būti linksmais, net kai nesame nusiteikę linksmintis, būti maloniais, net kai mūsų gerumas lygus nuliui, būti „paslaptingais“ ir „įdomiais“.
Dėl visų – įtinkant visiems. O kai nutinka kažkas, kas turėjo įvykti jau seniai, mielai nusimetame įprotį gyventi dėl visų, įspraudžiant save į gražius, bet siaubingai nepatogius batus.
Pradedame gyventi sau.
Ir tada visiškai neberūpi, „ką žmonės pasakys“.
Nebeužduodame sau kankinančio klausimo, kas ir ką apie tave galvoja ir sako.
Nebedaliname, ir tuo labiau nebeaukojame savo gyvenimo kitiems.
Nebenorime ir negyvename dėl kitų.
Ateina lūžis ir labai svarbus momentas gyvenime, kai renkamės ką nors paprasto, kas neapkrauna ir neapriboja.
Pasirenkame gyvenimą dėl širdies. Ir dėl savęs. Ir artimo. Mūsų.
Inga Heron
