Mano bičiulės pokyčiai prasidėjo nuo puodelio. Ji daug metų sėdėjo archyve, kvėpavo popieriaus dulkėmis ir be galo, be krašto rūšiavo ligos istorijas. Jas atveždavo iš visos ligoninės skyrių. Ji klijavo aplankus, atremdavo dokumentų svorį vos atlaikančias senas spinteles, virdulyje šildė vandenį ir plikydavo arbatą sename nusitrynusiame puodelyje. Virš galvos lubos sutrūkinėjo ties siūlėmis, išdygo rūdžių dėmės, o palei sienas migravo eksponentiškai besdauginantis pelėsis.
Ir tada viršininkė pasikvietė ją į savo kabinetą, pasveikino ją su gimtadieniu ir padovanojo kaulinio porceliano arbatos puodelį. Šviesiai žalsvas emalis švelniai mirgėjo prisilietus šviesos spinduliams ir buvo plonas, elegantiškas, papuoštas plonyte aukso juostele. Moteris grįžo į savo „narvelį“ ir tarsi pirmą kartą pamatė visą situacijos niūrumą: dviejose vietose įskilusi palangė, voratinklių gausybė, aplūžęs stalas, ir po dviejų savaičių ji išėjo iš šio darbo bei pradėjo savo jaunystėje svajotą, bet taip net ir neišbandytą veiklą.
Mūsų gyvenimas susideda iš smulkmenų. Iš žvilgsnių, minčių, žodžių, šypsenų, linktelėjimų, žingsnių, pastabų, patarimų. Nulaužtos sagos, prisvilusio pieno, pamesto bilieto ar ant galvos nukritusio obuolio. Visa tai susiveria vienas ant kito kaip karoliukai ant virvelės, sukuriantys kažką unikalaus ir, ko gero, ypatingo.
Negalima nureikšminti nei vieno karoliuko. Kai keičiasi vienas jų, keičiasi viskas.
Inga Heron
