Jei gerai pagalvotume, mes tiesiog nežinome, kaip būti laimingais.
Bet mums meistriškai pavyksta būti nelaimingais. Mes nevertiname, nesaugome to, ką turime, ir, tik kartą praradę, pradedame daug ką apmąstyti ir įvertinti kai kuriuos paprastus dalykus, kurių visiškai nepagrįstai nepastebime.
Mus taip traukia liūdesys, nelaiminga meilė, absoliučiai išgalvotos kančios, kad praleidžiame galimybes kurti laimingas akimirkas, dažnai tariamai visiškas smulkmenas, iš kurių susideda mūsų gyvenimas.
Darome krūvą nuotraukų, užrašinėjame visas savo mintis dienoraščiuose, bet neužfiksuojame laimės savo sieloje. Kartais naudinga tiesiog „pakibti“ džiugesio būsenoje, kad gyvenimas imtų tekėti ne šalia mūsų, o per mus. Ir nesvarbu, kas tai – vasara, ruduo ar žiema.
Iš tiesų, norint pasijusti tikru, gyvu, nereikia žiūrėti į kalendorių ar net už lango. Reikia tiesiog „pabusti“, atsimerkti ir pagaliau pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Baigti pasirodymus ir pradėti iš tikrųjų GYVENTI.
Inga Heron