Vienas sufijų mistikas buvo laimingas visą gyvenimą. Ne, neatrodė, bet iš tikrųjų buvo. Jis nuolat kunkuliavo juoku, rimtimi, džiugesiu, visa jo esybė skleidė šventės kvapą. Ir štai jis paseno, atėjo jo mirties diena ir jis juokėsi iš to. Tada vienas mokinys jam tarė:
– Mes nustebę. Juk dabar jūs mirštate, kodėl juokiatės? Mes liūdime, bet jūs vis tiek šypsotės! Kaip jums tai pavyksta?
O senukas atsakė:
– Paslaptis paprasta. Kai man buvo septyniolika metų, aš jau spėjau tapti nelaimingu. Mano mokytojui tuo metu buvo septyniasdešimt metų ir jis man pasakė: Kažkada buvau toks liūdnas kaip tu. Bet vieną akimirką supratau, kad tai mano pasirinkimas, mano gyvenimas!
Nuo tada kiekvieną rytą, atsibudęs prieš atsimerkdamas, klausiu savęs: Ko aš noriu? Kančios? Liūdesio? Palaimos? Ramybės? Džiugesio? Ką aš šiandien pasirinksiu?
Aš renkuosi palaimą, jos siekiu. Tai pasirinkimas. Pabandykite ir jūs. Ryte, vos pabudę, paklauskite savęs: Atėjo dar viena diena! Kokie mano planai? Ką aš renkuosi: kančią ar laimę?“ Negi kas nors pasirinks kančią? Ne. Nes toks pasirinkimas nenatūralus. Tik pasirinkę neužmirškite imtis veiksmų siekdami to.
Juk iš jūsų pasirinkimų susideda beribė jūsų gyvenimo dėlionė. Tad kokia ji, sprendžiate jūs.
Inga Heron
