Prisimenu stebuklingą jaudulį pradedant naują paveikslą ant tuščios drobės. Kiekvieną kartą tai buvo tarsi stovėjimas ant kūrybinės bedugnės krašto, be ankstesnių klaidų ir pilnas beribio potencialo. Šį kartą – vis galvodavau – bus kitaip – jokių nepavykusių potėpių, tiesiog nepriekaištingas šedevras.
Tačiau, kaip ir pradinėse klasėse mokyklos laikais, kai atsiversdavau naują sąsiuvinį, mano kūrybinės pastangos dažnai siedavosi su pažįstamu modeliu. Drobės nešė mano pataisymų svorį, bandymai sugroti naują melodiją buvo pagardinti neišgrotomis natomis, o virtuvėje – sklandė praeities kulinarinių nesėkmių kvapai. Buvo aišku, kad vien pradėti nuo nulio neužtenka.
Bet tada atėjo akimirka, akimirka, panaši į jaudulį atvertus naują sąsiuvinį trečioje klasėje ir paėmus intuityviai rašiklį į ranką, kurią buvo draudžiama naudoti. Nusprendžiau imtis unikalaus požiūrio. Pasirinkau eksperimentuoti, peržengdama savo kūrybos ribas. Su kiekvienu teptuko potėpiu išsilaisvinau iš kanoninių susitarimų ribų, leisdama vadovauti intuicijai.
Tapydama su atsinaujinusiu matymu atradau meninį sklandumą, kurio niekada nežinojau. Mano menas man atrodė autentiškesnis, o mano kūryba atsiliepė naujai atrastu plastiškumu. Kas žaviausia, pastebėjau, kad šias kūrybines akimirkas galiu prisiminti ryškiai ir jose nereikėjo taisyti savo darbo.
Gyvenime labai panašu. Kai nusprendžiame pradėti iš naujo, neužtenka kartoti praeities modelių ar kategoriškai juos atmesti. Tikroji transformacija įvyksta, kai keičiame požiūrį, priimame savo unikalumą: savo autentišką kūrybiškumą ir, svarbiausia, mokomės iš ankstesnės patirties. Priešingu atveju atkuriame tik tuos pačius senus raštus, nesvarbu, kiek naujų drobių pradėjome ar pradėsime.
su meile
Inga Heron
