fbpx

Apie ką kalba krizė?

apie ka kalba krize
Tradiciškai visuomenėje bet koks perėjimas į naują etapą apmokamas krize. Vienaip ar kitaip. Įprastai tapatybės suvokimas apmokamas gėdos jausmu. Išėjimas iš emocinės priklausomybės apmokamas išsiskyrimu. Gimimas apmokamas skausmu. Už artumą mokama kompromisais. Laisvės kaina – vienatvė, ir t.t.
Jei žmogus užsilaiko jau išsekusiame vaidmenyje, jis pradeda lėtai slysti emocinio bankroto link. Paprastai netenkama jėgų, motyvų, interesų. Aplink yra daug tokių žmonių: mamų besikalbančių su paaugliais kaip dvejų metų vaikais; įmonių vadovų nesigilinančių į besikeičiančius klientų poreikius; keturiasdešimtmečių narcizų ar nimfų; amžinų studentų; nerealizavusių savęs tiesos sakytojų ir dar visa gausa personažų.
Kuo ilgiau liekama atgyvenusiame vaidmenyje, tuo labiau tampama personažu, kurio visos replikos ir žingsniai yra nuspėjami. Įmonės bankrutuoja, nimfos vilioja, narcizus kiti žemina, mamos kaltina ir pan.
Ką dar galima pridurti? Galų gale norisi apibendrinimo – vienos aiškios veiksmų formulės, tačiau čia nėra vienintelės tiesos, kai tavo paties krizė stovi prieš nosį kaip didelis tamsaus vandens ežeras, į kurį reikia visiškai pasinerti, nežinant, ar tau pakaks oro; būti pasirengus nuskęsti net nepasiekus dugno arba pramušti jį savo galva, ieškant išėjimo; būti pasirengus savo nepasiruošimui.
Žmonės, patekę į krizę, turi iliuziją, kad gali išlaikyti savo gyvenimą nepakeistą. Tie patys ryšiai, tas pats veidas, tas pats lygis. Tačiau krizė visada yra pasikeitimas. Pirmiausia to, ką sunkiausia pakeisti. Priešingu atveju tai nebūtų krizė.
Anksčiau ar vėliau teks į ją įeiti. Delsdami ant kranto, vis tiek mokame savo laiku, energija ir galiausiai savo gyvenimu.
Ar norėtumėte, kad pokyčiai pas jus ateitų be krizių sukeliančių skausmą, liūdesį, pyktį, pažeminimus ir pan.? Jei taip, kviečiu pokalbiui.
💕 Inga Heron

 

Užsisakyti naujienlaiškį

Fill out my online form