Vaikai čiulba: „pažaisk su manimi!“. Močiutė prašo: „Užsuk pas mane bent penkioms minutėms!“. Gyvenimo partneris sako: „sėsk su manimi, pažiūrėkime kartu filmą!“. Šuo atneša kamuoliuką ir prašo jį pamėtyti. Arba prašo ilgiau pasivaikščioti…Regiu kasdien klientų istorijose tūkstančius tokių ir panašių Visatos siunčiamų bandymų padėti kiekvienam jų atsipalaiduoti, pajausti ramybę, draugystę, globą…
Tačiau, įprastai daugelis neturi laiko priimti tuos siūlymus. Kada sėdėti ant sofos ar mėtyti kamuoliukus? Kada gerti arbatą su savimi? Juk visiškai nėra laiko, tiek daug reikalų ir rūpesčių…
Paradoksalu, nes su nepažįstamais žmonėmis kalbamės ilgai: juk nemandagu nutraukti pašnekovą ir padėti ragelį. Arba neatsakyti į eilinę žinutę. Ir nemandagu palikti nuobodų renginį, į kurį buvome pakviesti. Arba parodyti užsisėdėjusiems bičiuliams į laikrodį… Tai kažkaip nepriimta. Ir tokiam bendravimui sugaištama labai daug laiko. Tad, natūralu, jog saviems jo nelieka. Juk taip lengva pasakyti saviesiems: „Aš neturiu laiko! Palauk, prašau! Atstok!“
Vieną akimirką pabudus pamatome: vaikai užaugo ir nebėra su kuo žaisti. Gyvenimo partneris priprato apsieiti be mūsų. Ir jis taip pat nebeturi laiko pasėdėti ant sofos. Močiutės jau nebėra. Ir šuns taip pat. Tik senas kamuoliukas guli po veranda sodyboje. Jis ten ir liks gulėti, nes jį ten kažkada parideno šuniukas. O jam tada nebuvo laiko….nebuvo.
Mes taip dosniai žarstome laiką nepažįstamiems žmonėms. Juk savi niekur nedings, ar ne? Jiems skirsime laiko vėliau. Taip įprastai mano daugelis.
Bet tada mūsų laikas tiesiog baigiasi. Jis greitai teka ir greitai baigiasi. Ir prasideda naujos patirtys su taip ir nesuvoktomis senomis pamokomis. Ir apie tai verta atsiminti, kol dar yra laiko…
Inga Heron
