Šiame įdomiame milijonais draugų besipuikuojančiame pasaulyje verta atsiminti paprastą vaikišką tiesą:
Kai pas mus daug saldainių, visi vaikai nori su mumis draugauti. Ypač jei dosniai dalinamės. Iš karto atsiranda be galo daug draugų!
Ir kažkuriuo momentu saldainiai baigiasi – baigiasi, jei juos išdaliname ir nežinome iš kur jų gauti. Ir draugų sumažėja…
Lieka šalia nedrąsiai trepsintys „raudonplaukis berniukas“ ir „tyli mergaitė su kasytėmis“. Ir su jais galima tiesiog žaisti, be saldainių. Arba pasakoti istorijas. Arba kurti paslaptis, stebuklus. Arba tyliai sėdėti ant suoliuko, mataruojant kojomis …
Taip yra ir su energija. Kartais ji baigiasi – ir niekas nebeskambina, nebeparašo ir neateina. Jaučiamės išsekę, visą save išdalinę. Mūsų niekam nebereikia. Beveik niekam. Išskyrus „berniuką ir/ar mergaitę“, kurie visada būna su mumis. Nesvarbu, ką ir kiek turime. Svarbiausia, kad mes esame. Štai su jais ir verta draugauti.
Pažiūrėkite, kas liko su jumis, kai baigiasi saldainiai. Štai, su jais ir draugaukite. Tada vėl bus linksmybės ir šventės. Tada vėl bus daug gerų dalykų! Bet tegul tie, kurie su mumis sėdėjo ant suoliuko ir žaidė, mataravo kojomis tiesiog jaukioje tyloje, be lūkesčių, be prašymų, lieka arčiausiai iš visų – tiesiog tegul lieka.
Tai ir yra draugai, artimieji.
Tegul jie būna šalia.
Visada…
Inga Heron
