Ką mums kalbėjo, kai buvome vaikai:
Nebėk; eik lėtai; paskubėk; suvalgyk viską; nusiplauk rankas; išsivalyk dantis; tylėk; kalbėk; atsiprašyk; pasakyk labas; ateik čia; atstok nuo manęs; eik žaisti; netrukdyk; nelakstyk; žiūrėk po kojomis, kitaip nukrisi; tuo blogiau tau; nes tu nemoki; tu dar mažas; aš tai padarysiu pats; tu jau didelis; eik miegoti; kelkis, kiek dar drybsosi jau saulė žeme ritinėjasi; aš dirbu; pažaisk pats; apsirenk; nestovėk saulėje; eik į saulę; nekalbėk pilna burna …
Ką norėjome išgirsti:
Myliu tave; tu gražus / i; aš laiminga (s), kad tu esi; pakalbėkime apie tave; kaip tu jautiesi? Bijai? Kodėl tu nenori? Tu esi labai mielas; geras; papasakok man, kaip jautiesi; ar tu laimingas? Man malonu, kai tu juokiesi; tu gali paverkti, jei nori; pasakyk ko norėtumei; kodėl kenti? Aš pasitikiu tavimi; man smagu su tavimi; man patinka kalbėtis su tavimi; man įdomu tavęs klausytis; Tu man patinki toks, koks esi; gera būti kartu; pasakyk man, jei klystu …
Aplink jus yra daugybė žmonių – vaikų ir suaugusių, kurie laukia žodžių, kuriuos norėtų išgirsti .. o ne tik “išskaityti” jūsų elgesyje su kitais, kaip kad neseniai man šiuos žodžius konsultacijos metu ištarusi klientė: „Aš žinau, kad mano vyras moka būti švelnus ir nuoširdus. Jis visada toks su mūsų šunimi“.
Yra žmonių – vaikų ir suaugusių, kurie nežino, kad jie yra dangaus dovana. Bet jie gali tai sužinoti, jei jiems apie tai pasakysite.
Inga Heron
