Dažnas iš mūsų bijome įgyvendinti savo slapčiausias svajones, nes mums atrodo, kad esame jų neverti ar vis dar nesugebame jų realizuoti. Kančios baimė yra baisesnė nei pati kančia. Ir nė viena širdis nesikankina, kai ji pradeda ieškoti savo svajonės, nes kiekviena šios paieškos akimirka yra susitikimas su Visatos kūrybine energija, Dievu, Amžinybe.
Kiekviena akimirka yra susitikimas.
Kiekvieno Žemės planetoje gyvenančio laukia jo lobis, – tyliai šnabžda širdis. Bet mes įpratinome jas šnabždėti taip tyliai ar net patylėti, nes patys nenorime rasti šių lobių. Kodėl? Tam, daug priežasčių…. Dažniausiai vaikai aiškiai girdi širdies šnabždesį ir dega noru eiti savuoju keliu. Bet, deja, tik kai kurie žengia juo. Likusiems pasaulis sukelia baimę ir todėl iš tikrųjų tampa pavojingas. Ir tada vaikų širdys ima kalbėti vis tyliau ir tyliau. Jos niekada neužsičiaupia, bet stengiasi, kad jų žodžiai nebūtų išgirsti. Tiesiog, jos nenori, kad žmonės kentėtų dėl to, kad neklausė širdies balso.
Prieš svajonės išsipildymą, Visata neretai nusprendžia patikrinti, ar visos žmogaus prisiimtos pamokos buvo išmoktos. Ir ji tai daro, kad galėtume su savo svajone priimti visa tai, kas išmokta žinių kelionės metu. Štai čia drąsa ir ryžtas pakiša koją daugumai žmonių. Dykumose gyvenantys beduinai tai vadina „mirti nuo troškulio, kai oazė jau yra horizonte“. Paieškos visada prasideda nuo palankios pradžios. Ir baigiasi šiuo smagiu testu. Juk pati tamsiausia valanda yra prieš aušrą.
Mes niekada nesuprantame, kokie lobiai yra prieš mus, nes dažniausiai net negalime patikėti jog jie yra iš tikrųjų.
su meile
Inga Heron