Netiesa, kad vaikui reikia mamos, ištirpusios jame, kaip rafinuoto cukraus gabalėlio, 24 x 7…
Jis greitai nuvertina tokią mamą ir beveik nieko negali iš jos išmokti, išskyrus patologinį pasiaukojimą …
Vaikui būtina PILNA MAMA…
Mama, kurios buitis nesugraužė…
Neįsuko švilpiko diena…
Nesulaužytos rūpestingumo, palaikymo, savitarpio supratimo trūkumo…
Neišsekintos nuo per mažos savirealizacijos…
Neužrakintos viename socialiniame vaidmenyje…
Vaikui iš tikrųjų būtina tokia mama, kuri savo pavyzdžiu išmokė gerbti asmeninę erdvę, teisę į savo gyvenimą, gebėjimą nustatyti ribas…
Jam būtina mama, kuri būtų ne tik dėl jo ir šeimos, bet ir suvokianti save kaip asmenybę …
Mama, kuri nebuvo paversta tylia ar niurzgiančia tarnaite, nebuvo nuvertinta kasdienių puodų…
Seniai įsitikinau, kad mama, kuri gali kokybiškai pasikalbėti su vaiku po 20-30 minučių per dieną, pasikalbėti būtent apie tai, kas svarbu, paaiškinti tai, kas nesuprantama, įjungti teisingus mąstymo procesus, palaikyti, apkabinti, domėtis daugeliu dalykų, daug veiksmingesnė nei šokinėjanti aplink vaiką visą parą, spaudžianti, lyginanti jį su kitais kaip ugdomąjį pavyzdį, be galo be krašto tardanti, pamokanti, nepatenkinta, turinti dvi pokalbio temas – pažymius ir buitį…
Nors gali atrodyti, kad pirmajai mamai – vaikas nė motais, o antrajai – ne iki savęs …
Tai netiesa…
Motinystė nėra pareiga visuomenei, ne laikrodžio tiksėjimo baimė, ne būdas būti ne blogesnei už kitas, ne konkurencija su kitomis moterimis, ne tik biologinė funkcija…
Tai giliai sąmoningas poreikis, susijęs ne tik su „aš noriu“, bet ir su „ aš galiu“ …
Ką aš galiu duoti savo vaikui?
Ko aš galiu išmokyti?
Kokią asmeninę patirtį perteikti?
Kokiu keliu nukreipti?
Kokia laime dalintis?
Kokį pavyzdį parodyti?
Kuo įkvėpti?Ir ar galiu vaiką priimti, jei nemoku iki galo priimti savęs? Jei manau, kad svarbiausia yra duoti vaikui viską, ko neturėjau, o ne atskleisti jo autentiškumą.Mama – „ištirpusio rafinuoto cukraus sirupas“ yra garbingas vaidmuo mūsų veidmainiškoje visuomenėje…
Esame mokomi pasiaukojimo ir ištirpimo, pamirštant, kad tapti mielu kitiems, bet nematomu sau – neišvengiamas žmogaus fiasko…
Dar kartą – vaikams nereikalingas mūsų ištirpimas juose. Jiems būtini mes – laimingi savame kelyje…
Kitu atveju, kaip kitaip jiems parodyti, kad mes neatvedėme jų į patį beviltiškiausią pasaulį …
Inga Heron
