Visai neseniai parduotuvėje pamačiau įdomų vaizdą. Mergina matavosi sukneles (greičiausiai kažkokiai šventei) ir sukinėjosi su jomis prieš močiutę.
Matyt, šeima buvo iš nelabai turtingų, nes mergina stengėsi rinktis kuo paprastesnę suknelę, vadovaudamasi kaina.
Močiutė sėdėjo ir žiūrėjo į ją akmeniniu veidu, o tada atsistojo, paėmė iš mergaitės visas sukneles ir, padavusi pardavėjai, nuėjo į salę. Po kurio laiko ji grįžo į kabiną, rankose nešina trimis labai gražiomis ir brangiomis suknelėmis. Mergina iš pradžių saulėtai šypsojosi, o kitą akimirką vos neapsiverkė pažvelgusi į kainų etiketes. Ji pradėjo stumti šias sukneles nuo savęs, atsisakydama jas pasimatuoti.
Ir tada atsitiko įdomiausias dalykas. Močiutę „pramušė“ emocijos. Ji labai garsiai ir griežtai pasakė merginai:
– Visai neseniai būčiau šokusi iki lubų, jei man būtų pasiūlyta nusipirkti bent vieną iš šių suknelių, bet dabar nė krislelio noro… Tu irgi vieną dieną jį prarasi. Visiškai. Pasinaudok akimirka, kol ją dar turi. Jei galėčiau grįžti į tavo amžių, nusipirkčiau sau tiek gražių suknelių! Bet dabar man jų nebesinori… Tada pagailėjau pinigų savo džiaugsmams, o dabar laikas prarastas, o džiaugsmai pabėgo… Todėl rinkis ne pagal kainą, o pagal savo širdį. Tegul tai būna pati gražiausia suknelė! Imk, kol noras nepraėjo!
… O juk močiutė teisi – jie išeina… norai palieka….
Viską darykite tol, kol turite tam noro. Leiskite pinigus kartais kitiems atrodančioms nesąmonėms – tiesiog leiskite sau tai padaryti!
Neleiskite sau paskęsti apgailestavimų, susijusių su neįgyvendintais norais, nuosėdose. Jos su metais užspaudžia sunkiai pakeliamu svoriu.
Džiaukitės, kol norisi džiaugtis…
Išnaudokite akimirką.
