Jei tikite, kad už laimę reikia mokėti, visata visada ras būdą, kaip jums tai patvirtinti. Jei būsite tikri kitomis galimybėmis, viską gausite ir kitaip.
Agnė mylėjo gyvenimą ir ji besąlygiškai jam atsakinėjo mainais. Mergina skraidė per gyvenimą kaip banglentininkė ant lentos, niekada nuo jos nenukrisdama. Ne, nukrito gal porą kartų, ankstyvoje jaunystėje, dėl smulkmenų, potencialus jaunikis neatėjo į pasimatymą, piniginė buvo ištraukta iš kuprinės, bet šiaip tai ją lydėjo visiška sėkmė.
Kai tik Agnė atsidurdavo prie kasos, eilė stebuklingai dingdavo, ateidavo į stotelę, iš karto privažiuodavo tinkamas autobusas, teatre gaudavo geriausią vietą, parduotuvėje atsirasdavo nuolaidos ir iš principo ji visada patekdavo į tinkamą vietą tinkamu laiku. Atrodė, kad visata švelniai nešiojo ją savo delnuose, atitraukdama nelaimes.
– Taip nebūna, – sakė draugai. Kai kurie su pavydu, o kiti su nuostaba.
– Būna, jei tiki! – šypsodamasi atsakydavo Agnė, nekreipdama dėmesio į jų tulžį, – Tik tikėjimas turėtų būti besąlygiškas. Be baimių ir abejonių.
Tad, su besąlygišku tikėjimu ji baigė universitetą su pagyrimu, per egzaminus išsitraukusi tik tuos bilietus, kuriuos geriausiai mokėjo, sutiko būsimą vyrą, kuris ją myli iki plaukų šaknų, laimėjo loterijoje automobilį, būtent tokio prekės ženklo, apie kurį ji svajojo.
Agnė per gyvenimą plazdėjo su amžina šypsena, vieniems palikdama laimės skonį, kitiems – kartėlio poskonį. Vieni žavėjosi jos įgūdžiais, kiti nuolat plepėjo, kad už viską teks mokėti…
– Prisišokinėsi, – girgždėjo bobutės ant suolelių.
– Negalima tiek juoktis, verksi, – išsigandusi kartojo mama.
Ir čia atėjo atlygio valanda. Didelėje aikštėje su droviai vaikštinėjančiais balandžiais Agnė staiga prarado sąmonę. Greitoji pagalba, baltos lubos, slaugytojų šurmulys, tyrimai ir gydytojo verdiktas:
– Jūs sergate vėžiu, – nuskambėjo vangiai tvankiame kabinete.
Agnė sustingo, paglostė plaukus, patrynė ausį, tarsi taisydama klausą, nusišypsojo ir pakilo nuo kėdės.
– Jūs padarėte klaidą, – užtikrintai pasakė ji ir išėjo iš kabineto.
Tą pačią dieną, neklausydama mamos aimanavimų, kad štai čia tos sąskaitos už laimę ir reikia važiuoti į ligoninę, Agnė susikrovė lagaminą, pagriebė dukrą po pažastimi, už rankos vyrą, kuris tik nusišypsojo, nė žodžio neištarė prieš, ir išvyko į svajonių kelionę, kurią nuolat atidėliodavo.
Meilės, laimės ir aistros sala juos pasitiko šiltu vėjeliu ir purpuriniu saulėlydžiu. Šokių ir skanių kokteilių sala. Turkio spalvos jūros ir balto smėlio sala. Gyvenimo sala be praeities ir ateities.
Dvi savaitės prabėgo begalinėje laimėje, šypsenose ir apsikabinimuose. Niekas baisios diagnozės neprisiminė, nekalbėjo ir nediskutavo, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Viso poilsio metu Agnės veido niekuomet nepaliko šypsena, neaptemdė liūdesio šešėliai. Ji apkabindavo savo artimuosius ir vis taip pat buvo nuostabi, besąlygiškai tikėdama laime, už kurią nereikia mokėti kančia …
– Atsiprašome, – tame pačiame tvankiame kabinete tarė gydytojas. – Nesuprantu, kaip tai atsitiko, bet padarėme klaidą. Jūsų testai normoje.
– Aš tuo net neabejojau, – nusišypsojo Agnė ir kaip ryškus drugelis išplazdėjo pro duris, daugiau nebepasirodydama šioje blankioje vietoje…….
Taip, mums dažnai sakė, kad už laimę reikia mokėti. Be jokios abejonės! Bet mums pamiršo pasakyti pagrindinį dalyką – mokėti reikia dar didesne laime, o ne ašaromis po juoko, neviltimis po euforijos, praradimu po šaunių įsigijimų! Viskas, ko gyvenimas nori mainais už mūsų laimę, mūsų dar didesnės laimės!
Atminkite, kad mūsų „tikrovė“ yra mūsų pačių kūryba! Mes gauname tik tai, kuo priverčiame save patikėti. Mūsų išorinis pasaulis yra mūsų vidinio pasaulio atspindys.
O Agnė, kaip ir begalė į ją panašių žmonių vis dar gyvena laimingai, mokėdama sąskaitas dar didesne laime ir besąlygišku tikėjimu tuo. Įsileiskite stebuklus į savo gyvenimą.
