Žuvytė atkeliavo šeštadienį.
Iki sekmadienio ji stovėjo ant palangės tėvų kambaryje. Ryte padovanojo.
Urtė nemirksėdama pažvelgė į mini akvariumą – vazą, kuriame plaukiojo maža mėlyna žuvelė nuostabiai vilnijančia ilga uodega … Nedrąsi, kaip ir jos būsima šeimininkė …
– Nusprendėme, kad kol kas neimsime tau šuniuko, parodyk, kad tu gali susitvarkyti su žuvimi, – griežtai pasakė mama.
Urtė susitvarkė iš karto.
Mėlynoji žuvelė – gaidelis virto Vina…
Ir prasidėjo meilė…
Mergaitė, su kuria devynerius metus kalbėjosi tik apie pažymius ir apie tai, kokia nori ją matyti, jau buvo primiršusi, kaip kalbėti, išmoko bendrauti tylėdama, kaip ir žuvytė Vina …
Ištisas valandas mergaitė sėdėjo šalia skaidraus akvariumuko, žiūrėdama į protingas tamsias vienintelės tikros draugės akis …
Ši ją suprato…
Suprato, kai Urtė skundėsi netardama nė žodžio, kai džiaugėsi nesijuokdama, kai bijojo su abejingumu mažame veide…
Pirmą kartą Vina buvo atimta, kai Urtei nepavyko diktantas…
Išbarė ir nunešė akvariumuką į savo miegamąjį:
Grąžinsime po penkių dešimtukų…
Kaina buvo nustatyta, o Urtė neginčijo, mokėsi iki pamėlyvamo …
Buvo net septyni dešimtukai…
– Na, taip iš karto reikėjo! – šykščiai šyptelėjo tėtis, uždarydamas elektroninį dienyną …
Urtė tą naktį nemiegojo…
Reikėjo daug ką pasakyti Vinai ir daug ko paklausti…
Žuvelė buvo laiminga… bent jau mergaitė tuo neabejojo, pagaudama kažkokius ypatingus, tik jai suprantamus signalus…
Antrą kartą Vina buvo išnešta už nesutvarkytą kambarį …
Urtė susirgo, jos temperatūra pašoko lygioje vietoje … Tačiau, nepaisant to, kambarys spindėjo jau ryte …
– Kodėl mes anksčiau nenupirkome šios kvailos žuvies??? – juokėsi tėvai, pasakodami visiems tiesiai prie dukters, kaip lengvai išsisprendė jų problemos, susijusios su norimų rezultatų gavimu iš vaiko …
Tada buvo sugadinti sportbačiai … praleista kūno kultūros pamoka … atsisakymas eiti pas močiutę … dvejetas iš anglų …
Akvariumukas su Vina vėl ir vėl dingdavo tėvų miegamajame …
Urtė nustojo verkti…
Likusias emocijas užspaudė…
Tyliai darė tai, ko iš jos buvo reikalaujama…
Tai atsitiko vieną žiemos dieną… Vina vėl eilinį kartą buvo atimta …Iškelta nauja sąlyga ją atgauti… Urtė sutiko…
Po kelių valandų mergaitė įėjo į savo tėvų miegamąjį ir į Vinos akvariumuką įpylė virdulį verdančio vandens…
Košmaras baigėsi… Mažos suaugusiųjų manipuliacijos didele vaiko meile košmaras…
Neurozės košmaras su įsisenėjusios depresijos gijomis ką tik atsivėrė…
– Mes nesuprantame, iš kur tai pas ją??? Savo gyvenime nenuskriaudėme nė musės! O čia toks gyvuliškumas! Net baisu pagalvoti, kaip ji tam ryžosi…
Jiems tikrai atrodė, kad problemų turi tik jų vaikas …
Prisiminiau šį prieš kelerius metus nutikusį įvykį savo praktikoje…
Prisiminiau, kai paskambino pažįstama ir paklausė, ar normalu atiduoti katiną, kurį labai myli jos sūnus, kaip bausmę už prastą mokslą…
Iš karto ir garsiai atsakiau:
– NENORMALU!!!
Nenormalu spekuliuoti, manipuliuoti globa ir meile…
Tai ne daiktas, ne kelionė, ne pramoga…
O, galbūt net, vienintelis ŽMOGIŠKAS bendravimas, kuriam tylios būtybės dažnai pasirodo labiau pajėgios už mus, pažengusius ir nušvitusius iki begalybės…
Jei jūsų vaikas ar kitas artimas žmogus sugeba mylėti, jis jau laimingesnis už daugelį …
Neįrodinėkite jam, kad valdote jį, įvairiai manipuliuodami jo gebėjimu mylėti, draugauti, globoti…
Nedarykite to, prašau…
