Vieną dieną nustojate bijoti šalčio. Bet kokio šalčio. Tiesiog apsisupate šilčiau ir einate toliau.
Ir tampa neįmanoma jūsų išduoti, įžeisti, įskaudinti.
Visa tai atsitinka, kai bijote, o kai ne – taip nenutinka.
Nes jau praėjote blogiausius variantus, ir niekas jūsų nebenustebins.
Ir pagaliau suprantate, kad gyvenimas prasideda tik tada, kai nustojate bijoti.
Šalčio, karščio, apmaudo, pykčio, praradimų, pasmerkimo, apkalbų, pasipūtėlių, išsiskyrimų, nevykėlių, vienatvės, išdavysčių, net mirties.
Nes baimė dar niekam nepadėjo.
Ji tik atėmė iš visų tų, kurie bijo, po pusę gyvenimo, bet padėti – nepadėjo.
Baimės nebuvimas atveria akis į tai, kad nepasitenkinimas jumis yra nepatenkintųjų problema, nusivylimas yra nusivylusiųjų problema, kritika – kritikuojančių.
Jūs neturite nieko bendro su tuo. Nes jūs renkatės dialogą, o norintiems monologo jūs suteikiate laisvę tai daryti toliau nuo jūsų.
Aš atsisakau bijoti.
Aš renkuosi gyventi.
O jūs? Ką renkatės jūs?
Inga Heron
