Mes tiesiog per daug tikimės.
Iš bet kokių susitikimų, pažinčių. Tai toks gyvenimo būdas – nuolatinis lūkestis. Mes gyvename nuolat tikėdamiesi stebuklo, džiaugsmo, linksmybių ir net nusivylimo. Kad dabar atsiras kas nors, kas mus pradžiugins. Ir mes nusimename, jei šis žmogus nepasirodo.
Kodėl taip?
Nes lūkestis tampa norma.
Tiesiog taip gyventi – labiau įprasta. Būtent, ne įdomiau, bet įprasčiau. O tereikia vieną kartą nieko nelaukiant išbandyti. Visiškai nieko. Nelaukiant, kol diena virs rytu, nestikint, kol kas nors ką nors padarys, kol sužydės liepos ar pasnigs, kol žmonės taps protingesni.
Tai taip paprasta.
Tiesiog sėdėti, gerti mylimą arbatą. Svajoti ir veikti. Ir nieko nesitikėti.
Ir nemaišykime lūkesčių su svajonėmis:
Lūkesčiai įkalina įvairiausių emocijų labirinte.
Svajonės augina sparnus padedančius lengvai žengti praktinius žingsnius.
Inga Heron
