Kodėl viskas prasideda taip gražiai ir paprastai baigiasi liūdnai? Kodėl ji nuolatos nori mane pakeisti? Kodėl jis manęs neklauso? Kodėl anksčiau nepastebėjau visų savo partnerio trūkumų? Kodėl, kodėl …
Žmonės tokius klausimus pradeda užduoti maždaug po pusmečio ar metų nuo santykių pradžios, pasibaigus vadinamajam „dovanų, puokščių“ laikotarpiui.
O taip atsitinka todėl, kad mes per daug susikoncentruojame į savo partnerį. Mes laukiame, tikimės, ką jis pasakys, ką padarys, kaip pasielgs mūsų atžvilgiu.
Ir kaip taisyklė, mes nepatenkinti tokiu požiūriu ar elgesiu. Mes praktiškai nematome jokių artimiausio žmogaus vertybių, bet pastebime tik jo trūkumus.
Mano nuomone, tai yra pagrindinė visų santykių problema – mes tikimės iš kitų, kad jie mums turėtų duoti daugiau, kad jie mus turėtų padaryti laimingais, jie turėtų daryti tai, ko tikimės iš jų. Bet kiekvienas turime savo kelią, ir žmonės, net patys artimiausi, neprivalo pateisinti mūsų lūkesčių. Mes dėl to pykstame, piktinamės, nusiviliame (savo mintimis pritraukiame dar daugiau negatyvo), ir tai vis auga.
Galima nutraukti šį užburtą ratą. Paslaptis: reikėtų palikti savo partnerį ramybėje ir susitelkti į save.
Visų pirma, galvoti apie save – galvoji apie tai, ką galiu duoti, kuo galiu pasidalinti, ką galiu padaryti kitam žmogui, o ne kokią jo dalį galiu užimti ir sulaikyti.
Yra vienas puikus posakis apie tai:
„Jei norite laimingai gyventi su žmogumi, galvokite apie tai, ką turite bendro, o ne apie skirtumus.“
su meile
Inga Heron