– Kūrėjau, padaryk taip, kad aš laimėčiau.
Įdomu, kiek kartų per dieną Visata sulaukia panašių prašymų.
Vienas prašo, kad jį priimtų į darbą. Kitas, pretenduojantis į tą pačią vietą, prašo lygiai to paties. Vienas meldžia, kad jo komanda laimėtų rungtynes, o kitoje tribūnų pusėje kažkas taip pat nuoširdžiai prašo pergalės. Du žmonės ginčijasi ir abu tikisi, kad Kūrėjas pagaliau padės kitam suprasti, kuris iš jų teisus.
Įsivaizduoju, kokia būtų sumaištis, jeigu Visatoje veiktų prašymų tenkinimo skyrius. Vien dėl vienų futbolo rungtynių tektų nagrinėti tūkstančius tarpusavyje nesuderinamų paraiškų. O kur dar skyrybos, paveldėjimai, konkursai ir kaimynų ginčai dėl tvoros!
Ir beveik kiekvienas pareiškėjas būtų visiškai įsitikinęs savo prašymo pagrįstumu.
Man įdomiausia, kaip natūraliai žmogus kartais sutapatina tai, ko pats nori, su tuo, kas turėtų būti teisinga. Jeigu laimiu aš, vadinasi, viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Jeigu laimi kitas, kyla klausimų dėl Visatos administravimo kokybės.
O juk Dievas nesirenka pusių.
Bent jau man artimas toks Kūrėjo supratimas: ne teisėjas, kuris dalija pergales pagal tai, kas įtikinamiau paprašė, ir ne asmeninis advokatas, pasirengęs kiekviename ginče ginti mano interesus.
Galbūt kur kas prasmingiau prašyti ne to, kad kitas pralaimėtų, o aiškumo, išminties, drąsos ir gebėjimo padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų pačių. Net tada, kai rezultatas gali būti visai ne toks, kokį įsivaizdavome.
Nes kartais labai norime ne tiesiog pagalbos iš aukščiau. Norime, kad aukščiau būtų oficialiai patvirtinta mūsų versija.
Ir čia jau kyla gana linksmas klausimas: jeigu abu ginčo dalyviai prašo Dievo būti jų pusėje, kuris pirmasis turėtų gauti pranešimą, kad paraiška atmesta?
Dievas nesirenka pusių. Bet žmogus vis tiek viliasi, kad bent jo atveju bus padaryta išimtis.
Inga Heron
