Kaip sakė Dostojevskis: „Gyvenimas dūsta be tikslo“.
Jis tūkstantį kartų teisus, neskirkite savo gyvenimo vaikams, žmonoms, vyrams – nedarykite savęs vergais, kurie tyliai ir piktai tempia paskui save savo naštą.
Mylėkite savo šeimą, bet niekada nepamirškite savęs.
Žinau, kad labai dažnai norisi atiduoti viską ir, ko gero, jums, kaip ir jūsų mamoms, nieko nereikia.
Ne, tai melas!
Eikite į vidinį monologą.
Kalbėkitės su savimi ir supraskite, ko iš tikrųjų norite, tik sau.
Taip tapsite laimingesni, o artimiesiems niekada nepriekaištausite, kad paskyrėte jiems savo gyvenimą, o jie tai priėmė nedėkingai.
Pašvęskite save sau!
Aiškiai atskirkite savo аrtimųjų ribas nuo savųjų.
Paglobokite save, pasilepinkite ir neleiskite su jumis elgtis kaip su antrarūšiu padaru, kuriam nieko iš šio gyvenimo nereikia.
Priimkite dovanas su dėkingumu, o ne su žodžiais: „Kodėl? Oi nereikėjo…“ Elkitės su savimi su didele meile ir pagarba. Jūsų artimieji, jūsų šeima bus tikrai laimingesni tada, kai būsite laimingi patys savo vidumi!
Neprisiimkite pareigų, kurias atliekate iš paskutinių jėgų.
Paprašykite pagalbos ir palaikymo.
Visada klauskite, nebijokite, tai svarbu…
Mes nesame robotai, nesame vaikų auginimo inkubatoriai, nesame savo žalingų įpročių ir tariamų naštų vergai.
Esame nuostabūs, vidinės šviesos kupini žmonės.
Vartotojai ir kūrėjai vienu metu.
Mylėti save nereiškia atimti iš kitų meilę.
Tai reiškia dalintis meile su savimi.
