Kai nutinka kažkas blogo, tragiško, sukeliančio kartėlį, tai dar nereiškia, kad blogis nugalėjo.
Tai reiškia, kad pasiekėme slenkstį, kai gyvenimas mums siūlo visą tiesą apie save, o ne tik tą, kuri mus lydi ten, kur nėra sukrėtimų.
Tiesą, kurioje nėra idealumo, ne visada mums atrodančią teisingą ir ne visada galinčią padėti net labiausiai vertingiems…
Ir ši tiesa taip pat neturi vienodo kiekio meilės, laimės, sėkmės, sveikatos, sėkmingo gydymo, ilgaamžiškumo, ištikimybės, pergalių, grožio, optimalių aplinkybių… ir to, ko dar mes visi slapta ar atvirai prašome iš Visatos .
Ir ne, ji nemoka išsirinkti geriausių iš geriausių, kad visus iš karto apdovanotų, o blogiausius nubaustų.
Tiesą sakant, tiesa apie gyvenimą yra tiesa apie kiekvieną iš mūsų…
Apie mūsų sudėtingą prieštaringą prigimtį, trapumą, gebėjimą derinti nesuderinamumą, netobulumą, pažeidžiamumą, gebėjimą patirti stipriausius jausmus, būti skirtingais skirtingomis aplinkybėmis.
Tie, kurie ją neigia, bėga, slepiasi ir piktinasi – tiesiog dar nesusitvarkė su savo idealizmu arba sėdėjo po plačiu kažkieno sparnu, saugančiu juos nuo bet kokių negandų iki tam tikro laiko…
Tie, kurie ją priima, supranta pagrindinį dalyką: blogis nenugali, bet nieko nuo savęs neapdraudžia.
Jis bando jėgą, išbando praradimais, nepakeliamu skausmu, neviltimi, kerta per silpnas vietas …
Bet jis bejėgis prieš sielą, pripildytą šviesos.
Netgi išeiti galima nenugalėtam blogio, išliekant švariais nuo murzinų jo letenų, neįsitraukus į jo viliojančius žaidimus.
Gal skamba garsiai… bet yra būtent taip, nes viskam yra patvirtinimas.
Trapūs paprastų žmonių pečiai kiekvieną dieną susidoroja su savo neapdraustu nuo blogio keliu.
Ir tie patys žmonės neretai pradeda nuo nulio, myli, atleidžia vienas kitam, juda toliau net po didžiausių negandų…
Blogis nelaimi. Jis tik pakelia tikrojo gėrio kainą.
Inga Heron
