Kartais mes atstumiame kitus žmones ne todėl, kad mums jie nepatinka. O tik todėl, kad mums jie per daug patinka. Darome taip net nesąmoningai. Mes palaikome atstumą, nes bijome. Mes bijome pagaliau susitikti su savimi.
Su savo stipriais, kartais nevaldomais jausmais. Su savo pačių troškimų baimėmis, persipynusiomis su baime prarasti ir tai, ką jau turime. Mes bijome būti be šarvų ir apsaugų prieš kitą žmogų visame savo atvirume.
Vengiame širdgėlos kylančios nuo neatsargaus judėjimo žmogaus, kurį jau įsileidome giliai į savo širdį. Mes bijome prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, kurie atskleidžia mūsų netobulumus. Mes norime ir kartu bijome, kad mūsų gyvenimas pasikeis ir teks prie to prisitaikyti, dedant dvasines pastangas.
Žmonės skirtingais būdais vengia artumo. Moterims dažnai lengviau prisiimti aukos vaidmenį, kuriame jos tarsi daro viską, kas įmanoma, bet nieko negauna mainais, nes partneris – tobulas monstras. Tačiau aukos nedaro pagrindinio dalyko. Jos neprisiima atsakomybės už savo laimę ir psichinę gerovę. Ir čia jos susitinka su savimi.
Vyrai dažnai užsideda abejingumo, nejautrumo ir šalčio kaukę, apsimesdami, kad neturi su tuo nieko bendra… Tačiau pokerio žaidėjų veidus turintys žmonės neprisiima atsakomybės už tai, kad mažiausiai penkiasdešimt procentų to, kas vyksta bendrystėje, yra jų pačių energija.
Apskritai visa tai yra tiek pat sudėtinga, kiek ir smagu. Artimi santykiai reikalauja drąsos ir ryžto. Ir, žinoma, pasiruošimo viskam – spontaniškos išminties. O tam – ne visi pasiruošę.
Todėl ne visi žmonės užauga iki tikrojo artumo. Tačiau tie, kurie išdrįsta, prasiskverbti per baimių audrą ir dažnai net susižeisti širdį į aštrius kito tokio pat išsigandusio ir neapsaugoto žmogaus kampus, visada yra apdovanojami: bendru augimu, bendrais malonumais, bendra laisve ir taika, kuri ateina kaip atlygis už tikrąjį susitikimą su savimi ir kitu.
Inga Heron
