Kai manęs klausia, kodėl tiek daug santykių išyra, ir tiek daug santuokų baigiasi skyrybomis, atsakau, kad nutrūksta ne santykiai ar santuokos – lūžinėja žmonių iliuzijos išspręsti savo problemas kito žmogaus sąskaita …
Ir jie nekūrė jokių santykių!
Ir jie taip pat nieko neprisidėjo prie santuokos!
Jie tiesiog pasirinko dažniausiai kartojamus istoriškai susiformavusius žmonių sugyvenimo formatus, sąmoningai ar nesąmoningai tikėdamiesi, kad šalia esantis žmogus padarys už juos tai, ką anksčiau darė jų tėvai, ko jie patys nesugeba ir ką jie tingi daryti …
Triukas yra tas, kad dažnai emociniai, fiziniai ir materialiniai parazitai (atleiskite, už tikruosius vardus) pritraukia savo veidrodinį vaizdą – tų pačių parazitų laukiančių savo „problemų sprendėjų“ …
Ir kas prasideda …??
Prasideda skandalai, priekaištai, išskaičiavimai … Alinantys žaidimai: „Noriu! Man reikia! Privalai! Кodėl kiti turi, o mes ne ???“
Jei pasireiškia momentiniai kažkurio iš partnerių susivokimai: prasideda sąmoningai prarasti bandymai spręsti suaugusiųjų problemas taikant vaikų metodus, (pvz.: pabėgant, gąsdinant) …
Ir vėl kyla vaikiškos nuoskaudos dėl to, kad partneris dėl kažkokių priežasčių bando nusikratyti prievolių jungo, netampa stebukladariu, apšviečiančiu žvaigždes virš naivios ir tingios vartotojo galvos …
Visa tai matau kiekvieną dieną, …
Ir vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti, tikrai laimingi ir ilgalaikiai santykiai galimi tarp dviejų savarankiškų žmonių, kurie jaučia vienas kito poreikį, o ne ieško kitame asmeninio Betmeno, namų tvarkytojo (-s), vergės (-o), paklusnaus savo užgaidų atlikėjo (-s).
O svarbiausia, kad jie tikrai žino, kad niekas jiems nieko nėra skolingas, ir jie viską gali padaryti patys … Vienintelė priežastis, kodėl jiems reikia kito žmogaus, yra abipusė meilė …
Tai visa tiesa.
Pakartosiu – nutrūksta ne santuokos ar santykiai …
Subliūkšta iliuzijos.
Dingsta apetitas.
Suyra bandymai parazituoti ir išnaudoti.
Todėl prieš užmezgant santykius vertėtų sąžiningai užduoti sau klausimą: kodėl aš ten einu? ką aš galiu pasiūlyti be savo grožio? Ir, ar aš nustojau būti kaprizingas vaikas?
Tik tada yra galimybė – bet ne garantija! – kad viskas pavyks …
Suaukime!
Inga Heron