Ir staiga paaiškėja, kad nėra jokio nuosprendžio visą gyvenimą praleisti asmeninėje ledo kameroje… Nereikia laukti viso gyvenimo, kol pagaliau pamils, įvertins, nustos išnaudoti, išduoti, kritikuoti…
Vienas iš mano mėgstamiausių reginių yra subtilus procesas, kaip žmonės, pripratę prie amžinojo šeimos įšalo ar kitokio susvetimėjimo, pradeda atitirpti…
Atšildyti reiškia nustoti negailestingai naudoti gynybos mechanizmus, kurie labiausiai pažeidžiamus, dažnai net svarbiausius emocinius dalykus patalpina į tvirtus tylėjimo šarvus…
Žmonės, net vaikai, greitai įvaldo šį liūdną meną, kuriame kalba apie viską, išskyrus tai, kas nenutrūkstamai skauda krūtinėje …
Kažkas tampa kandžiu ir sarkastišku…
Kažkas – pasmerktu atskirumui …
Kažkas – arktiniu šalčiu …
Tai gali tęstis ilgai…
Labai labai ilgai…
Ir tada kažkas atsitinka…
Ir staiga paaiškėja, kad nėra nuosprendžio visą gyvenimą praleisti asmeninėje ledo kameroje…
Nereikia laukti visą gyvenimą, kada pagaliau pamils, įvertins, nustos išnaudoti, išduoti, kritikuoti…
Nebereikia žmonių, kuriems jie buvo eilinė auka, ar patogūs tarnai, vergai, ar dar kuo nors, išskyrus artimus, priimtus žmones…
Prasideda vidinis pavasaris, išleidžiantis į vis dar netikėtą laisvę…
Jei žinotumėte, kaip man patinka žiūrėti į šiuos veidus…
Sparčiai besikeičiančius…
Vis dar nevisiškai pasitikinčius, kad jiems galima būti laimingais …
Bet jau galutinai ir neatšaukiamai įsitikinusiems, kad negalima už nieką mokėti savo orumu …
Atitirpinimo efektas žmonių nepakeičia…
Jis grąžina juos į save…
O kas gali būti vertingiau už tai?
Inga Heron
