Gal tik po kurio laiko paaiškės, kad niekur nereikėjo skubėti…
Kad iš tikrųjų nebuvo nieko nepaaiškinamo …
Kad baigėsi tik tai, kas negalėjo tęstis…
Galbūt visa tai vertėtų suprasti jau dabar ir nustoti gyventi iš deficito, pasipiktinimo, miglotai įsivaizduojamo gėrio lūkesčių…
Galbūt kiekvieną rytą išsivirti arbatą, ieškoti drabužių pagal orą ir neprarasti susidomėjimo artimaisiais, tikrai atvirai su jais kalbantis o neapsikeičiant tik trumpomis kasdienėmis žinutėmis, yra tas gėris, kurio nereikia laukti…
Galbūt draugystė su savimi, panaikinus chroniško vidinio kalėjimo būseną su nuolatiniais draudimais, kritika ir stabiliu nepasitenkinimu viskuo, iš ko esame sudaryti, leis mums geriau suvokti dabartį, nepabėgant iš jos į praeitį ir ateitį. .
Ir, galbūt, šiuo metu mūsų gyvenimas tampa nuostabiai skaidriu, atverdamas visus savo slaptus kambarius, kuriuose per ilgai buvo saugoma viskas, dėl ko neapsisprendėme …
Pažįstu moterį, kuri išgyveno užsitęsusią depresiją, o nuo 56 ėmė lankyti vokalo pamokas, nuo kurių iki tol visi vienbalsiai atkalbinėjo kaip nuo nereikalingo savęs lepinimo…
Pažįstu kitą moterį, kuri vietoj santykių, kurie ją smaugė, įsigijo šunį ir tikrai „neprašovė“…
Pažįstu vyriškį, kuris, priešingai, nustojo bijoti meilės ir atėjo pas tą, kuri nebegalvojo jo pamatyti …
Ne, laimei ne visada reikia didelių revoliucijų…
Bet jos, net pačios mažiausios, yra būtinos mūsų galvose…
Tam, kad jos pradėtų naujus mąstymo procesus, nustotų mus vesti svetimais keliais ir nusiimtų tramdomuosius marškinėlius nuo mūsų laisvės…
Pagalvokite apie tai, kas yra čia ir dabar …
Rytojus dažnai yra apsigaubęs iliuzija, skatinančia vis begaliniai atidėlioti…
Pradėkite vis gilesnę draugsytę su savimi jau dabar.
Inga Heron
