Kuo ilgiau gyvenu, tuo dažniau matau dvi žmonių kategorijas. Vieni gyvena. Gyvena kaip gali. Ne visada teisingai, ne visada tinkamai, ne visada idealiai…..Iš tiesų visiškai neidealiai, netobulai. Susituokia, gimdo vaikus, kažką daro. Klysta. Suklumpa. Atsistoja ir žengia toliau. Gyvena čia, dabar. Kiek jiems pavyksta. Bet gyvena. Jų siekis gyventi ne tame – kad patirtų kuo daugiau malonumų, bet tame, kad eitų į savo svajones ir tikslus. Kažką veiktų, bandytų.
Ir yra tokių žmonių, kurie laukia kažko tobulo. Idealaus gyvenimo, idealaus sutuoktinio, idealių vaikų gimimo aplinkybių, idealaus pašaukimo, idealaus būsto …
Kažkas laukia, kol sutuoktinis „atsibus“ ir pradės kažką daryti. Jie to laukia įvairiais būdais, bet dažniausiai – pasakoja sutuoktiniui apie tai, ką ir kaip daryti, kada ir kodėl, patys nesikeisdami tuo pačiu metu. Namuose taip ir nėra pietų ir jaukumo, bet yra sutuoktinis – pjūklas, su knygele rankose apie vyrų/moterų pareigas. Ir jie labai laukia, kol sutuoktinis prisiims atsakomybę, atliks tą ir dar kitą. Jie juk žino, ką daryti ir kaip tai padaryti. Bet ar jie žino, ką jiems patiems veikti? O gal jie pasiteisina – pirmiausia tegul sutuoktinis pradeda, tada aš? Ar tikrai tokia diena ateis?
Kažkas laukia tobulo momento vaikams gimdyti, kažkas skaičiuoja, laukia, atideda daugelį metų. Kadangi bet kokio vaiko nereikia, būtinai reikia turtingo, dievobaimingo, kad su juo nebūtų jokių problemų, kad po mirties rūpintųsi tėvų sielomis. Ir žinoma jis turėtų skambinti pianinu bei turėti juodąjį karate diržą. Todėl vis atideda ir atideda. Tol, kol sutaupys butui, tada didesniam butui, tada prireikia automobilio, kad galėtų būsimą vaiką į karate vežioti, tada dar reikia gerai pašėlioti ir pakeliauti. Ir tada taip pat gali pasirodyti, kad sutuoktinis tam netinkamas – nepakankamai tobulas.
Kažkas laukia, kada galės įgyvendinti savo svajones, daryti tai, kas jam patinka. Todėl dabar daro tik tai, ko nekenčia, nedaro nieko sau. Eina į darbą, valgo ir miega. Ir viskas. Atideda svajones į tolimą dėžutę. Periodiškai peržiūri savo pomėgius ir tai, kas jais gali tapti. Bet nieko nedaro. Jis svajoja groti gitara, bet niekada jos nenusipirko. Svajoja tapyti, bet namuose iš piešimo priemonių – tik pigiausias šratinukas – žinoma, kam daugiau, juk piešti visiškai nemoka. Svajoja šokti, bet net namuose to nedaro. Svajoja dirbti su vaikais, bet dirba vien tik su dokumentais. Svajoja apie archeologo studijas, o studijuoja programavimą, nes jis atneš daugiau pinigų.
Kažkas svajoja apie savo namą. Kad ten būtų jauku ir gražu. O gyvena nuomojamoje apšiurusioje trobelėje. Ir apšiurusi ji ne todėl, kad yra maža. O todėl, kad ja nesirūpina. Jame nėra mielų užuolaidų, neatliekamas remontas, nekviečiami svečiai, netgi nevalomi langai, todėl kad vis tiek ne jų pačių. Būtent tada, kai bus savas namas – nusipirksiu sau savo svajonių komodą. O iki tol pagyvensiu nušiurusioje trobelėje be komodos.
Visi laukiantys žmonės bijo padaryti klaidą. Pasirinkti netinkamą žmogų, pagimdyti netinkamą vaiką, netinkamai jį išauklėti, išeikvoti laiką netinkamam darbui … Bet ar šis gyvenimas yra guminis, begalinis? Ir ar jis tiek nesvarbus, kad galite veltui jį praleisti, tiesiog laukiant kažko? O gal visdėlto geriausias momentas gyvenime bet kokiai veiklai – tiesiog dabar?
su meile
Inga