Kai pavargsite skubėti su savo svajonėmis, susidraugaukite su realybe…
Štai ji sėdi po artimiausiu medžiu ir žiūri, kaip ryte bėgiojate, liesdami ją su šlapiais sportbačiais.
Ji mato jūsų niūrumą, įsispraudusį į mimikos raukšles, kuriam per šykštu, kad nusišypsotų jai bent iš dosnumo.
Ji žino, kad jums patinka tie, kurių negalite pagauti ir kurių negalite pasiekti net aukštai pašokdami, bet ji neįsižeidžia… visi daro klaidų, ir jūs ne išimtis.
Ateikite pas ją su paskutiniu didžiųjų Lietuvos upių balandžio mėnesį potvyniu, gaiviame ore pagaudami vis stipresnes gaivaus pavasario kvepalų natas ir gėlių parduotuvėje žvelgdami į krūvą švelniai besišypsančių pavasarinių gėlių.
Atneškite jai gardėsį su uogomis prie vakaro arbatos ir išverkite ant jos šilto peties savo senas nuoskaudas, kurios niekaip nepalieka jūsų budrių prisiminimų spintos.
Paprašykite jos laisvės. Paprašykite jos, ji gera. Tai jūsų amžinos svajonės, o tiksliau vaikščiojimas ir dėjonės jose, laužo jūsų rankas, nekenčia jūsų, kad negalite jų iki galo išpildyti, tyčiojasi iš jūsų bejėgiškumo, šaiposi iš jūsų nerangių randų, gėdijasi jūsų netobulumo ir giriasi naujomis nesėkmėmis… joms reikia nugludintos sėkmingos lėlės akinančioje vitrinoje, o ne jūsų.
Kai pritrūks oro ar susirgsite, ateikite gydytis realybe.
Ateikite susitaikyti su savimi.
Kad pamatytumėte, kas svarbu.
Kad būtų įmanoma.
Mylėti gyvus, o ne sugalvotus.
Sušildyti save prie ugnies, kuri dega ir jums.
Būti ten, kur esate laukiami.
Ateikite… būtinai.
Inga Heron
