Begalinis tikėjimas gyvenimu nėra saviapgaulė, slepianti neišvengiamą kiekvienam iš mūsų tiesą …
Priešingai, tai labai drąsus sugebėjimas ir toliau tęsti žinant šią tiesą.
Gebėjimas neprarasti prasmės, kai viskas jau atrodo beprasmiška.
Gebėjimas vaikščioti po „likimo“ pūga, nustojus sukti galvą, kodėl ji atsitiko būtent dabar ir atėjo pas tave.
Žinote, aš labai gerbiu šią tylią žmonių drąsą, kurioje nėra šou, nėra vaikiško žaidimo dėl pernelyg išpūsto nesunaikinamumo, nėra iliuzijų, kad vieno vingio įveikimas garantuoja jiems kelią be menkiausio vingelio ir grumsto… nėra juose ir karingumo, visų ginklų, aršios kovos taip pat.
Tačiau yra tiesa apie pirmąjį žingsnį, kuris žengiamas į nežinomybę dažniausiai tik todėl, kad nėra kur trauktis…
Tai labai daug. Daug, patikėkite…
Tad, nepraraskite tikėjimo gyvenimu. Net beviltiškiausiu jo momentu.
Keliaukite ten, kur žiūri ne tik akys, bet ir širdis…
Inga Heron
