Iš esmės dažniausiai mes visi gyvename iliuzijose apie save ir tuo labiau apie kitus .. mes priimame norimą kaip realybę ..ir blogai jaučiamės kai šie dalykai nesutampa ..o aš galvojau … bet aš norėjau … svarbu kažkaip išmokti neniveliuoti visų pagal savo supratimą ..
Kiekvieno žmogaus gyvenimas, kaip banginis vandenyne, matomas tik šiek tiek iš išorės ir dar tiksliai tiek, kiek jis pats nori jį parodyti…
Tad ne visada kažkurio žmogaus dingimas iš radaro, neatsakyti pranešimai ir nereagavimas į tai, kas vyksta kieno nors artimame gyvenime, yra tapatus abejingumui, pagalbos atsisakymui, užuojautos stokai.
Labai tikėtina, kad kažkas, su kuo jam tenka susidurti savo viduje ar išorėje, yra daug svarbesnis, gilesnis, galbūt net kartesnis ar beviltiškesnis, nei kažkas, kas nutinka ten, kur jo nesulaukė.
Todėl jau seniai atsisakiau gana viliojančių, bet nelabai suaugusių žaidimų:
– skubotais įžeidinėjimais,
– pasirengimu vienašališkai nuteisti žmogų už tai, ko kažkas iš jo negavo;
– skaičiuoti dėmesio apraiškas;
– švaistytis nepasitenkinimuose užaugintomis „psichoanalizėmis“ apie tai, ką galima tik nuspėti…
Visa tai augina asmeninį narcisizmą, nieko daugiau.
Geriau pasikliauti savuoju suaugusiojo gebėjimu būti dėkingam už viską, kas gali būti mums suteikta, o ten, kur reikia, pasikliauti savimi ar kita galima parama.
Kad ir kaip mums norėtųsi, deja nepavyks vienas kito paversti norus pildančiomis mašinomis, kurios akimirksniu įsijungia ne tik paprašius, bet ir telepatiškai tikintis.
Inga Heron
