Paprastai, kai žmogus prastai atlieka savo darbą, jis piktinasi: „Ar žinai, kiek jie man moka?!“. Žinau. Ir nesuprantu, ką tu čia darai. Mano nuomone, viskas paprasta: jei nepatinka – nedirbk. Ir taip visame kame.
Verslo partneriai elgiasi blogai – keisk.Rūbai netinka – padovanok kam puikiai tiks.Blogai miegasi – pasirūpink savo dvasine savijauta.Jei blogai jautiesi – gydykis.Blogai gyventi kaime – išvažiuok.
Veikti, o nedejuoti.O jei nieko nedarome ir nekeičiame, tada mums – viskas gerai. Būkime sąžiningi su savimi – mums gerai. Gera verkšlenti. Gera skųstis. Gera kentėti. Gera būti aukomis. Gera būti paguodos sugertukais. Gera, kad už mus nusprendė ir padarė. Gera nieko nedaryti su savo gyvenimu. Ramu. Nuspėjama. Tai mūsų komforto zona. Buvimas kunkuliuojančių emocijų klampynėje yra dažno mūsų komforto zona.
Ir visa tai turi prasmę. Didžiausią gyvenimo prasmę atsiremiančią į klausimą: Kas tu? Jei nebebūsi auka, tai kas tu? Jei nesiskųsi, ką darysi? Juk teks veikti. Jei pašalinsi iš savo žodyno šį sakinį „Man nepakeliamai sunku, bet aš nešu savo kryžių“, tai kas liks? Kur eisi be kryžiaus? Kaip išvis be jo gyvensi?…
Nespręsti taip pat yra sprendimas. Nekeisti savo įpročių taip pat yra pasirinkimas. Jei darote tokį pasirinkimą, būkite su juo, pripažinkite jį, gaukite premijas, mėgaukitės. Bet nebandykite pakeisti kito smegenis, nekeisdami savųjų.
Inga Heron
