Pajutę, kad gyvenime trūksta kontrolės, patiriame nerimą ir neviltį. Mes stengiamės rasti sau prasmę ar tikslą. Po kažkurio laiko mes pradedame “lūžinėti” tiek psichiškai, tiek dažnai ir fiziškai.
Norėdami dar kartą atstatyti savikontrolę, mes ieškome naujų patirčių ir pokyčių. Nesvarbu, ar tai būtų nauja šukuosena, naujas darbas ar persikėlimas į tolimą šalį, mes naudojame savęs keitimo procesą, kad vėl suteiktume sau prasmę ir tikslą.
Bet pokyčiai turi pasekmes, ir dažnai tos pasekmės yra netikėtos arba nepriklauso nuo mūsų kontrolės. Todėl, jei per daug destabilizuojame savo aplinką ir savo gyvenimą, vėl imame nerimauti ir puolame į neviltį.
Pokyčiai, be abejo, turi ribas, nes kuo dažniau mes siekiame pokyčių, tuo beprasmiškesni tie pokyčiai tampa. Viena nauja šukuosena per metus džiugina, įkvepia. Tačiau keturiasdešimt naujų šukuosenų tampa tik dar viena kasdienybe, dar viena rutina.
Taigi, atrodo, kad esame įstrigę: siekiant per daug stabilumo gyvenimas tampa nuobodus ir pilkas; siekiant per daug pokyčių prarandame save paviršutiniškume. Šiek tiek per daug stabilumo ir mūsų kontrolės ir pasijaučia beprasmybė. Per daug pokyčių ir mes pasijuntame “išplaukę”.
Norint išspręsti kontrolės paradoksą, verta siekti stabilumo ir pokyčių vienu metu:
Tai reiškia sąmoningai keisti savo gyvenimą palaipsniui ir pagrįstai.
Tai reiškia išsikelti tiklsus.
Tai reiškia laipsniškus tikslingus pokyčius.
Tai reiškia kad verta kurti išmintingus įpročius.
Tai reiškia įsivaizduoti asmenybę, kuria norite būti, ir žengti mažus žingsnelius link tos asmenybės.
Tai reiškia praktikuoti savidiscipliną.
Akivaizdu, kad kai kurie žmonės norės daugiau stabilumo nei pokyčių, o kiti – daugiau pokyčių nei stabilumo – juk visų komfortą matuojantys termometrai yra nustatyti skirtingose temperatūrose. Taigi, jums tinkamas savidrausmės kiekis gali skirtis nuo manojo ir atvirkščiai. Tačiau išlieka principas: stabilumo ir pokyčių pasiekiame laikydamiesi pastovios, kontroliuojamos disciplinos.
Inga Heron