Gyvenimo suvokimas nėra kartą ir visiems laikams nusistovėjusi sistema.
Ji gali pasikeisti su mūsų patirtimi, įžengus į pilnavertį pilnametystės laikotarpį, su pažadintu noru nustoti automatiškai atkurti daugiau to, kas buvo įsiminta, nei mūsų pačių…
Taip, kartais nepastebimai prisidengiame nepramušamu kiautu, nuo kurio atšoka realybės strėlės.
Kartais metų metus darome kažką visiškai kitokio, nei pasirinktume patys, jei būtume šiek tiek drąsesni.
Kartais prisirišame prie žmonių, kurie iš tikrųjų visai nereikalingi, ir pradedame manyti, kad šaltas gerumas ar alinantis manipuliavimas yra viskas, ko nusipelnėme.
Taip atsitinka… bet nepavargstu kartoti, kad beviltiškumas yra laikinas depresijos simptomas, o ne sakinys be galimybės jį atšaukti.
Atšaukimas yra pasirinkimo teisė.
Kai atrodo, kad jo nėra, tai jums tiesiog atrodo…
Ir iki tol atrodys, kol nebus pradėti nauji mąstymo procesai, nukreipti į būtinybę gyventi savą aukščiausią potencialą atskleidžiantį ŽMOGAUS gyvenimą.
Jis ne be iššūkių, bet ir be pažeminimo, be pavergimo, be tironų, kurie įsivaizduoja esą mūsų likimo arbitrai.
Jis apie gyvenimą… apie gražius saulėlydžius ir saulėtekius, apie nuovargį ir poilsį, apie meilę ir draugystę, apie vaikų gimimą, apie šeimą, apie kūrybą, apie dėkingą darbą…
Ir apie mus, tikrus, gyvus, laisvus, kartais laimingus, kartais nelabai.
Nėra jokios priežasties, kodėl tai gali būti laikoma neįperkama prabanga.
Per didelė prabanga yra apsimesti, kad gyveni, bet iš tikrųjų negyventi tuo metu…
Inga Heron
