Lėta Supratingumo muzika, deja, neturi masinio klausytojo …
Daugumą Gyvenimo stadionų ir dideles aikštes jau seniai užėmė Kontrolės kakofonija, išleidžianti apšilimui nepataikančią į natą Kritiką su retkarčiais užspaudžiančiu ausis Savininkiškumo roku.
Supratingumas yra procesas. Netrumpas. Ir jis turi pagrindinę sąlygą – atsisakyti arogancijos, leidžiančios per kelias dienas kitam žmogui užkabinti patogią subjektyvią etiketę.
Pavyzdžiui, visame pasaulyje nerastume tiek daug narcizų, kiek žmonių neseniai gavo šį „eksperto titulą“ vien dėl to, kad išdrįso neįsimylėti, nesusispausti į tortą vardan kitų lūkesčių arba persigalvoti dėl anksčiau deklaruoto, tačiau neapgalvoto sprendimo.
Išmokti suprasti kitą žmogų tam, kad jį suprasti, o ne valdyti, nesisavinti ir neperformuoti savaip, tiesą sakant, yra daugiau indėlis į save, gelbėjantis nuo bet kokių santykių, pradedant nuo asmeninių, tėviškų ir baigiant giminystės ir profesiniais, virsmo į lėtinę nepakeliamos priklausomybės neurozę.
Suprasti reiškia išgirsti, o ne sugalvoti ir prisigalvoti.
Klausti, o ne tardyti.
Paprašyti, o ne įsakyti.
Priimti skirtumą ir nustoti kankinti.
Įvertinti galimus sąveikos formatus arba visišką jų nebuvimą.
Niekada nesakau, kad niekas niekam nieko neskolingas, bet visada sakau, kad pareiga, kuri lenkia supratingumą, yra kupina vienintelio noro kuo greičiau išnaudoti kitą, o ne kartu sukurti ką nors vertingo…
Inga Heron
