Mes tikimės, kad gyvenimas bus geresnis, kai mums sukaks 18 metų, kai susituoksime, kai gausime geresnį darbą, kai susilauksime vaiko, vėliau antrojo.
Vėliau mes jaučiamės pavargę, nes mūsų vaikai auga lėtai, ir manome, kad kai jie užaugs, mes jausimės laimingi. Kai jie tampa savarankiškesni ir prasideda jų pereinamasis amžius, skundžiamės, kad sunku su jais susitvarkyti, o praėjus šiam laikotarpiui, bus lengviau.
Tada sakome, kad mūsų gyvenimas bus geresnis, kai pagaliau nusipirksime didesnį namą ir geresnį automobilį, galėsime išvykti atostogauti, išeisime į pensiją.
Tiesa ta, kad nėra geresnio laiko momento jaustis laimingu. Jei ne dabar, tai kada?
Atrodo, kad gyvenimas jau jau prasideda, realus gyvenimas! Tačiau visada kyla viena problema: vienas nebaigtas darbas, viena neatiduota skola, kurią reikia išspręsti pirmiausia; ir tada prasidės gyvenimas. Ir jei atidžiai pažvelgsime, pamatysime, kad šie iššūkiai yra nesibaigiantys. Iš jų, iš tikrųjų, ir sudaro gyvenimas.
Tai padeda mums pamatyti, kad nėra jokio kelio į laimę, laimė yra kelias. Turėtume vertinti kiekvieną akimirką, ypač kai mes ja dalinamės su kažkuo mums brangiu, ir prisiminti, kad tėkmė nelaukia nei vieno.
Nelaukite, kol baigsite mokyklą, ar įstosite į universitetą, kol numesite penkis kilogramus, kol pas jus gims vaikai, kol jie pradės eiti į mokyklą, susituoks, naujų metų, skyrybų, pavasario, rudens ar žiemos, kito penktadienio, šeštadienio ar sekmadienio, arba to momento, kai mirsite, kad būtumėte laimingi. Laimė yra kelias, o ne likimas.
su meile
Inga Heron