Savo gyvenimo verpetuose mes dažnai užstringame savo baimių ir apribojimų kalėjime. Statome stiklines duris ir lubas, kliūtis, kurios apsaugo mus nuo mūsų laukiančių didžiulių galimybių. Kruopščiai apskaičiuojame kiekvieną žingsnį, bandome nuspėti nenuspėjamą, įsitikinę, kad privalome laikytis visuomenės nustatytų normų ir lūkesčių. Bet kas, jei išdrįstume sugriauti tuos savo pačių nustatytus apribojimus? Ką daryti, jei pasirinktume išsivaduoti, priimti naują požiūrį, kuris prieštarauja šimtamečiams įpročiams ir veda į nepaprastas aukštumas?
Kiekvienam iš mūsų ateina laikas, kai suprantame, kad mūsų mintyse įsišakniję pasakojimai, kurie teigia, kad nieko negalima pakeisti, yra tik iliuzijos. Mes pažadiname savyje tiesą, kad turime įrankių, leidžiančių įveikti bet kokias kliūtis ir pakeisti savo realybę. Tai esminis momentas, kai tenka apsispręsti gyventi autentiškai, atsisakyti įprasto įkalinančio komforto ir leistis į dar neatrastą teritoriją.
Nuspręsti iš tikrųjų gyventi nėra lengvas žingsnis. Tam reikia drąsos ir noro susidoroti su baimėmis, kurios mus labai ilgai laikė nelaisvėje. Galime manyti, kad gyvename, kai naršome kasdienybės rutiną – mėgaujamės maistu, gėrimais ir miegu, o socialiniuose tinkluose demonstruojame kruopščiai kuruojamas akimirkas. Tačiau giliai viduje jaučiame, kad kažko trūksta. Suabejojame, ar tikrai gyvename, ar tik dalyvaujame garsiai neįvardintame konkurse, norėdami įrodyti, kad nesame prastesni už kitus.
Ar tikrai gyvename, ar vis dėlto apsiribojame dusinančiomis visuomenės nustatytomis ribomis? Ar esame patenkinti, kad liekame ribose, atsižvelgiant į amžių, statusą, ūgį, svorį ir kitų nuomonę? O gal esame pasiruošę išsivaduoti iš šio slegiančio konformiškumo ir priimti beribių galimybių kupiną gyvenimą?
Gyvenant autentiškai, svarbu atsikratyti klaidingų idealų ir lūkesčių, kuriuos mums kelia visuomenė: kaip ir genėdami krūmą angliškame parke, turime pašalinti perteklių ir apkabinti savo natūralų, netobulą grožį. Taip elgdamiesi mes tampame tikrais, unikaliais asmenimis, nepririštais prie neįmanomų standartų, kurių gamtoje nėra.
Ir norint išsivaduoti iš visuomenės suvaržymų, nereikia kruvinų revoliucijų ar įnirtingų kovų. Tai prasideda paprastu, bet giliu veiksmu – leidimu sau būti tuo, kas iš tikrųjų esame. Mes suteikiame sau leidimą svajoti, siekti savo troškimų ir tyrinėti neatrastas teritorijas. Mes paleidžiame nepasitikėjimo savimi ir baimės pančius, pakeisdami juos įžūlumu siekti savo siekių ir gyventi pagal savo sąlygas.
Tad, kviečiu pirmyn paprastu, bet giliu veiksmu – leidimu sau būti tuo, kas iš tikrųjų esame.
Inga Heron
