Šiuolaikinio gyvenimo problema yra ta, kad mes esame pernelyg užsiėmę ieškodami savęs patvirtinimo klaidingose vietose tam, kad galėtume pastebėti, kaip mus laimina. Žmonės dažnai kalba apie mus gera, tačiau mes atsakome į tai tokiomis frazėmis kaip: “Ai niekai; užmirškite; neverta kalbėti apie …”, – ir taip toliau. Šie žodžiai paprastai laikomi kuklumu, bet iš tikrųjų jie rodo, kad mes vengiame palaiminimo, kuris mums duodamas. Dažnai esame per daug užsiėmę žmonės, kas turėtume laiko priimti palaiminimus. Galbūt todėl, kad žmonės retai iš tikrųjų laimina ir yra pasekmė, kad žmonių, kurie yra pasiruošę ir gali priimti tokį palaiminimą, yra nedaug. Mums labai sunku sustoti, įsklausyti, atkreipti dėmesį į žmogų ir mandagiai priimti tai, kas mums duodama kaip palaiminimas.
Dėmesingas buvimas gali padėti mums pamatyti, kiek daug palaiminimų laukia mūsų šiame pasaulyje: palaiminimai iš vargšų, mus sustabdančių kelyje; žydinčių medžių ir šviežių pumpurų, pasakojančių apie naują gyvenimą, palaiminimas; muzikos, tapybos, architektūros palaiminimai ir t.t., bet svarbiausia – .. palaiminimai, ateinantys pas mus dėkingumo, paramos, simpatijos ir meilės žodžiais. Šio palaiminimų lobyno nereikia išrasti. Tai jau čia, aplink mus visur. Bet reikėtų būti atidiems tam, kad nepraleistumėte jo. Tai yra Dvasios veiksmas, kuris nėra įkyrus, primetamas. Jis tik švelniai mums primena gražų, stiprų, bet slaptą balsą To, kuris pakvietė mus vardu ir sako mums meilės žodžius.