– Norėčiau pakeisti darbą.
– O kas negerai dabartiniame?
– Atsibodo. Noriu naujų iššūkių, įdomesnės veiklos, daugiau galimybių.
– Tai gal verta pasižvalgyti?
– Žvalgiausi. Bet kitur reikėtų iš naujo viską įrodinėti, pažinti žmones, mokytis naujų dalykų…
– Bet juk sakei, kad nori naujų iššūkių?
– Taip. Tik ne tokių.
Šitas „tik ne tokių“ man atrodo vienas žaviausių mūsų santykio su pokyčiais apibūdinimų.
Naujų galimybių norisi. Naujos aplinkos – irgi. Būtų smagu išmokti ką nors naujo, sutikti įdomių žmonių, gal net nustebinti save. Tik štai pradėti nuo pradžių jau kažkaip nebe taip vilioja. Juk dabartiniame darbe visi žino, kas tu esi, kur stovi kavos aparatas ir su kuo geriau nepradėti diskusijos prieš pietus. Per tiek metų sukaupta vertinga informacija. Nejaugi dabar viską palikti?
Ir apskritai, kodėl nauji iššūkiai negalėtų būti truputį labiau pažįstami?
Man rodos, čia slypi viena mieliausių mūsų žmogiškų keistenybių. Mes visai neprieštaraujame naujovėms, kol jos mandagiai elgiasi su mūsų įpročiais. Norėtume daugiau laisvės, bet kad niekam nekiltų mintis mums patikėti daugiau atsakomybės. Daugiau netikėtumų, bet tik malonių. Daugiau nuotykių, tačiau būtų gerai iš anksto žinoti, kuo jie baigsis ir ar bus kur patogiai atsisėsti.
Pokyčių norime. Tik pageidautina, kad jie mūsų netrukdytų.
Ir tai taip žmogiška! Juk net atostogaudami naujoje vietoje kartais pirmiausia apsidžiaugiame radę ką nors pažįstamo. Galima keliauti į kitą pasaulio kraštą, žavėtis neatrastomis kultūromis, egzotiškais skoniais ir neįprastais papročiais, o tada viešbučio kambaryje su palengvėjimu aptikti visai įprastą elektros lizdą.
Nuotykiai nuotykiais, bet telefoną įkrauti vis tiek reikia.
Tad gal ir su tais gyvenimo pokyčiais panašiai. Norisi atverti naujas duris, tik būtų visai neblogai, jei už jų bent jau šviesos jungiklis būtų ten, kur įpratome jo ieškoti.
O jeigu dar ir kavos aparatas stovėtų pažįstamoje vietoje…
Na, tuomet galėtume svarstyti ir rimtesnius iššūkius.
Inga Heron
