Paklausyk – jeigu tavo kalendorius toks pilnas, kad net tavo gėlės jau rezervuoja laiką pas tave, mums verta pasikalbėti.
Tiesa tokia: tu nesi mašina. Tu nesi nemirtingas produktyvumo robotas, gyvenantis iš kavos garų ir kaltės jausmo. Tu esi žmogus — beprotiškai sudėtinga, kūrybinga, stebuklinga būtybė, kuriai būtinas poilsis. Ne „nusipelnei“, ne „užsidirbai“, ne „kai jau viską padarysi“ (išduosiu paslaptį: niekada nepadarysi visko).
Galvoji, kad esi „per daug užsiėmęs“, kad galėtum išeiti atostogų? Nustebinsiu, bet čia kalba tavo ego. Tas pats ego, kuris šnabžda: „Jei sustosi, atsiliksi.“ Nuo ko? Nuo savo sielos? Neįmanoma.
Todėl teks save priversti.
Taip, PRIVERSTI. Lyg bandytum atidaryti užsispyrusiai užstrigusį agurkų stiklainį — tik čia viduje ne agurkai, o tavo sveikas protas.
Įrašyk atostogas į kalendorių. Saugok jas taip, lyg tai būtų tavo didžiausio favorito telefono numeris. Ir kai kaltės balselis pradės šnabždėti: „Bet… dar tiek daug reikia padaryti“, atsakyk: „Prašau patylėk, aš dabar kraunu baterijas, kad grįžčiau ir viską sutvarkyčiau švytėdamas.“
Nes štai esmė: geriausios idėjos, stipriausi proveržiai ir giliausias džiaugsmas neateina tada, kai sėdi prie kompiuterio naktį 23:47. Jie ateina tada, kai juokiesi su draugais, plūduriuoji vandenyje, žygiuoji taku, kuriam „vis neturėjai laiko“, ar tiesiog nedarai visiškai nieko.
Prisimink, net Kūrėjas ilsėjosi.
Ne todėl, kad nebebuvo ką kurti — o todėl, kad pats poilsis buvo kūrybos dalis.
Atostogų neimame tam, kad pabėgtume nuo gyvenimo.
Imame jas tam, kad kūnas suspėtų paskui sielą.
Tad rezervuok laiką. Pirk bilietą. Susidėk užkandžius.
Ir kai protas protestuos, nusišypsok ir sakyk:
„Atsiprašau, produktyvume — aš atostogauju.“
Inga Heron
