– Laukiu pensijos…
– Kodėl?
– Juk išėjusi į pensiją padarysiu viską, ko dabar negaliu padaryti: pagaliau išsimiegosiu, pakeliausiu, paskaitysiu…oi kiek visko, kokia begalinė laisvė…. Iki to laiko liko tik septyneri metai. Būtų gerokai mažiau, bet tie Lietuvos politikieriai pakeitė įstatymus. Pikta labai…na kaip nors atlaikysiu…
👀👀👀👀👀
❣️Ar šis pokalbis neatrodo girdėtas?
❣️O kaip su mintimis, kad šiuo momentu gyvenimas dar nėra idealus, tačiau greitai pradės gerėti, tiesiog dar šiek tiek pakentėsiu?
Juk normalu, visuotinai priimta visą savaitę gyventi laukiant savaitgalio, o savaitgalį jau vengti galvoti apie ateinančią darbo savaitę. Normalu visus metus gyventi laukiant „ilgųjų šventinių“ savaitgalių, atostogų, o gal net pensijos, kai pagaliau galėsite padaryti, ko manote nespėję nuveikti.
Pripažinkite sau sąžiningai, kaip dažnai atidėliodavote dalykus, kuriuos būtinai norėjote padaryti? Vis galvodami, kad laikas tam netinkamas…Ar dažnai vėliau tikrai padarydavote tai, kas kadaise atrodė itin svarbu? Retai, ar ne taip?
Kaip dažnai sakydavote ar sakote sau: „Kaip fantastiškai gražu yra čia, kur dabar esu; kaip džiaugiuosi, kad dabar darau kaip tik tai, ką darau; kaip nuostabu kad toks yra mano gyvenimas. Ir visiškai nesvarbu, kas buvo vakar, ar kas bus rytoj, už kelių minučių – aš mėgaujuosi, išgyvenu šią akimirką.“ Retai….?
Gerbkite dabarties akimirką, nesiekdami jos įvertinti, nelygindami jos nei su praeitimi, nei su menama ateitimi. Išdrįskite žengti iš abejonių, atidėliojimų, baimės, kančios paradigmos.
su meile
Inga