Tiek daug tiesos rudenį… tiek daug švelnumo…
Tiek daug gaivaus, dregme virpančio oro…
Tiek daug ramių valandų, kurios pažadina norą pamatyti, išgirsti, pajausti…
Bet aš šiandien ne apie rudenį…
Aš tik apie Matyti – Girdėti – Pajausti…
Apie tai, kad būtent šie veiksmažodžiai aktyviu režimu suteikia mums galimybę suprasti tikslią savo būseną, išvaduodami nuo anksčiau įsiminto savęs vaizdo atkūrimo autopilotu …
Ir tai svarbu…
Nes kažkodėl mes labiau norime sekti kitų pokyčius nei savo…
Ir apskritai, mes labiau norime dalyvauti diskusijose apie kažkieno gyvenimą, kitų žmonių veiksmus, kitų veidus, o ne sustoti tam, kad suprastume, iš ko mes, šiandien, esame sudaryti…
Tai sudėtingas klausimas, nes įprastinio savęs suvokimo nerviniai ryšiai labai dažnai neleidžia net suabejoti, kad pasikeitėme…
Ir mes neįsileidžiame į savo gyvenimą naujų poreikių, nekeičiame santykių su kitais, neieškome naujų savo realizavimo formatų…
Taip susidaro tuštuma…
Tas pats emocinis vakuumas, į kurį bent kartą patenkame kone kiekvienas iš mūsų, kai staiga suvokiame, kad nėra nieko, kas mums teiktų malonumą, o „senasis sąrašas“ neveikia dėl nesutapimo su žmogumi, kuriuo tapome, bet šito nepastebėjome…
Su dideliu siaubu ar tyliu skausmu galime pastebėti, kad artumas, kurį laikėme negrįžtamu, kažkur dingo…
Kad nebėra jungiančių gijų su kažkada įdomiais žmonėmis … ir kad jie nebereaguoja į mus tokiu pat entuziazmu …
Kad mūsų anksčiau buvęs stabilus būtinumas vaikų ir artimųjų gyvenime kabo ant plauko, ir tai visiškai nereiškia, kad jie tapo nedėkingi ar bejausmiai …
Ne, jie taip pat pasikeitė, įgijo kitus prioritetus, nuskrido kita linkme, bet mes to taip pat nepastebėjome …
Tai dažnai nuskamba kaip labai skaudi informacija, kuri gali atsispindėti didele nesėkme ar net visiška psichologinės ir fizinės sveikatos griūtimi…
Pirmoji griūtis neišvengiamai veda prie antrosios…
Taip prasideda daugybė neurozių, depresijų, autoimuninių ligų, onkologinių procesų…
Fizinis kūnas yra išvestinė, visada…
Jį visiškai kontroliuoja smegenys ir neišvengiamai suvokia tuos emocinius signalus, kuriuos jos perduoda kaip savotišką veiksmų instrukciją…
O ten, kur tie signalai kartūs ir tragiški…
Kur gimsta žmogaus neramumas…
Kur žmogus praranda stabilumą…
Kur nemeilė pakeičia meilę…
Kur sunaikinimas didesnis už kūrimą…
Kur šaltumas tampa stabilus…
Kur nieko nepadarėte su nuoskauda…
Ten, kur niekada negydėte traumų…
Ten, kur nereagavote į asmeninius troškimus ir niekuo jų nepadengėte vėliau …
Ten, kur nedrįsote imtis reikiamų pokyčių …
Kur mažai klausėtės savęs, savęs tikrųjų, pripratę prie seniai dingusios stiprybės…
Ten, kur neigiamos emocijos užspausdavo teigiamas…
Kur nebuvo bendradarbiavimo, bet buvo nuolatinė donorystė …
Kur akivaizdūs gebėjimai liko neįgyvendinti ir negavo nė vienos progos būti išbandytais …
Ten ir prasidėjo bėdos…
Bėdos, kurių vertėtų pasistengti išvengti…
Ir tai yra įmanoma…
Jei esame dėmesingi sau ir matome, girdime, jaučiame ne automatiškai…
Nepavargsiu kartoti, kad nė vienas iš mūsų negimsta gyventi lėtinėje nelaimėje …
Taip, mes kartais negalime išvengti praradimų, iššūkių, negalavimų, bet ir jie greičiau atsitraukia, jei žmogus jaučiasi pilnavertis ir laimingas…
Jei jo nežemina, nemuša, neatima būtiniausių…
Jei jis turi kažką sielai ir kūnui…
Jei jis yra priimtas ir jis žino, kaip būti meilėje, dialoge, abipusiškume …
Jei jis daro tai, ką moka geriausiai, ir daro tai su malonumu…
Prašau nelikite tuštumoje…
Ją galima ir būtina užpildyti…
Inga Heron
