Kasryt vaikščiodama stengiuosi pajausti oro skonį, gurkšnodama rytinę arbatą ar kavą vis giliau panyru į rimties skonį, dienos eigoje leidžiu sau vis giliau pažinti džiaugsmo, pilnatvės skonį. Ne, ne kvapą, o skonį….
Kokio skonio jums džiaugsmas?
Tyla?
O, ramybė?
Drąsa?
Taip, žinau kartais išties tampa didžiuliu iššūkiu atskirti kvapą nuo skonio. Tada prisimenu seną pamokančią istoriją, man puikiai primenančią kas yra skonių pažinimo esmėje:
Vieną dieną Mokytojas pakvietė mokinį pasivaikščioti po mišką. Kurį laiką jie eidami tylėjo, tada Mokytojas paklausė:
– Jauti oro skonį?
Mokinys kurį laiką uostė gaivų miško orą, o tada pradėjo vardinti jaučiamus kvapus.
– Uoslė tavo gerai išvystyta, – nusišypsojo Mokytojas, – Bet ne apie tai aš tavęs klausiau. O apie skonį?
Mokinys iškišo liežuvį, pamakalavo juo ore į vieną pusę į kitą, bet nieko nepajautęs, suglumęs sužiuro į Mokytoją.
Mokytojas, netaręs nė žodžio, viena ranka stipriai prispaudė mokinį prie savęs, o kita užspaudė jo burną ir nosį, kad negalėtų kvėpuoti.
Iš pradžių mokinys nesipriešino, bet po kelių sekundžių pradėjo veržtis iš mokytojo glėbio – suveikė savisaugos instinktas.
Mokytojas jį paleido. Mokinys kurį laiką negalėjo sugrįžti į įprastą kvėpavimą, jam atrodė, kad kiekvienu įkvėpimu jis įkvepia į save patį Gyvenimą.
– Ką tu dabar pasakysi? Koks oro skonis? – paklausė mokytojas.
– Gyvenimo skonis, – atgavęs kvapą pasakė mokinys.
– Teisingai, – nusišypsojo Mokytojas. – Ir pasistenk visada jausti šį skonį. Tavo gyvenimas taps daug šviesesnis ir turtingesnis.
Gyvenimo skonis yra tame, ką valgome, geriame ir daugelyje kitų dalykų, kurie mus supa. Nevalgykite maisto, kuris neturi tokio skonio. Gerkite iš Gyvenimo taurės, stenkitės mėgautis kiekvienu gurkšniu, kiekvienu kąsniu, kiekvienu įkvėpimu.
Pajauskite oro skonį ir jo atspalvius.
Inga H
