Daugelis iš mūsų išaugo žiūrėdami filmus ir skaitydami knygas apie herojus, kurie aukojo save, norėdami išgelbėti kitus žmones. Geriau paaukoti savo gyvenimą nei būti išdaviku.
Prisiminkite animacinius filmukus, kur viską reikia atiduoti draugui ar bet kada jam padėti, o jei tai nepadaroma, tu esi blogas draugas, egoistas.
Kartu su vaikystėje mums įtvirtintais moraliniais principais atsirado ir klaidingi įsitikinimai, kad galvoti apie save ir veikti mūsų pačių labui tai – savanaudiškumas, egoizmas.
Pats supratimas apie pagalbą kitam vertas gilios pagarbos. Bet ar šis principas “atiduoti viską kitam” visada tinkamas kasdieniame gyvenime: šeimoje, kolektyve?
– Tėvai aukoja save tiesiogine prasme (kad tik vaikams būtų geriau), kai tai nebėra būtina ir netinkama.
– Specialistai, nebranginantys savęs, sunkiai dirba vardan bendro gėrio, aukodami savo šeimą, savo poilsį, prarasdami savo sveikatą.
– Moterys pamiršta apie savęs realizaciją vardan savo partnerių / sutuoktinių. Tas pats pasakytina ir apie vyrus.
Šiuolaikiniame pasaulyje be meilės sau ir savigarbos, nebūsime laimingi, nesukursime darnių santykių, nerealizuosime savęs be praradimų. Tačiau daugelis atsisako patys save mylėti, nes jie supainioja meilės sau sąvokas su egoizmu, savanaudiškumu (savimyla, narcicizmu).
Frazė “aš myliu save” dažnai provokuoja žmonių pasmerkimą ar pašaipas, patyčias. O kas gi nori, kad tapti patyčių objektu, atstumtuoju, pasmerktu? Ir visa tai vyksta todėl, kad mūsų visuomenėje savanaudiškumo / egoizmo ir meilės sau sampratos sutapatintos. Leiskime sau atskirti šias dvi iš tiesų visiškai skirtingas sąvokas ir per meilės sau vibracijas priimkime Visatos teikiamą gausą.
Inga Heron