Leisk paklausti tiesiai:
Jeigu tavo darbų sąrašas supleškėtų kaip laužas, o kalendorius pabėgtų su tavo „Google Drive“ –
Ar vis dar žinotum, kas tu esi?….
Štai karti tiesa, įvyniota į dvasinį šaliką:
Tu bandai užsidirbti tai, kas tau jau priklauso nuo gimimo.
Tu – ne tavo kalendorius.
Tu – ne „šventas darbų sąrašas“.
Tu nesi kosminis viršdarbštuolis, atsiųstas į Žemę prašviesėti.
Žinau, kaip gera jaustis naudingu.
Tarnauti. Pažymėti „padaryta“ ir kuždėti Visatai: „Aš buvau gera siela šiandien.“
Bet jei tavo savivertė svyruoja kaip „Wi-Fi“ nuo to, ką padarei –
Tai ne dvasinė disciplina. Tai dvasinė priklausomybė.
Leisk pasakyti tau iš širdies, nuo kalno viršūnės, kur visi mes lipam:
Tavo siela netrokšta tavo užimtumo, kad jaustųsi šventa.
Tu esi dieviškas dar prieš ką nors darydamas. Tu esi vertingas dar prieš tarnystę. Tu esi mylimas net kai tiesiog guli ant grindų ir galvoji: „Ką aš čia veikiu?“Medžiai juk nesikankina mąstydami,
„Ar buvau pakankamai produktyvus šiandien?“
Upė nekaltina savęs, kad teka per lėtai.
Tai kodėl tu taip darai?
Nes kažkada kažkas tau pasakė, kad meilę reikia užsitarnauti. Kad poilsis – silpnumas. Kad tavo vertė = tavo naudingumas.
Tai ne dvasinis augimas. Tai vergovė su aureole.
Štai nauji suvokimai tavo šiandienos pabudimui:Mano produktyvumas – tai įrankis, o ne tapatybė.
Galiu kurti imperijas ir miegoti pietų miegelio.
Galiu sustoti ir vis tiek būti galingas.
Galiu ilsėtis ir vis tiek būti VERTINGAS.
Kartok tai. Išsiuvinėk mintyse. O dar geriau – nusnausk ir susapnuok tai. 
Nes kai liausiesi stengęsis užsidirbti savo vertę ir tiesiog ją priimsi… Nustosi gyventi kaip mašina ir pradėsi gyventi kaip stebuklas.
Ir tai yra tikroji jėga.
Inga Heron
