Atėjus laikui skinti savo veiksmų vaisius, gerus ar blogus, saldžius ar karčius žmogus ne visada žino, kada įmetė sėklą į žemę ir kodėl išaugo tai, kas užaugo. Gali atrodyti, kad pasaulis yra neteisingas, gėris negrįžta, o blogis nėra baudžiamas arba blogai elgtis su jumis yra neteisinga. Priežasties – pasekmės dėsnį sudėtinga suprasti loginiu protu, nematant plačiau ir giliau, neturint patirties stebėti šiuos procesus už laiko ribų. Bet viskas visada grįžta ir viskas ko nors išmoko: Išpuikusius – pagarbos ir kuklumo, egoistus – meilės kitiems, viskuo nepatenkintuosius – meilės sau, nedėkinguosius – dėkingumo, smerkiančius – atleidimo. Gyvenimas moko suprantamai, griežtai ir be kompromisų.
Todėl aplink skamba tiek daug žodžių apie būtinybę priimti viską, kas vyksta. Ir kadangi dažnas žmogus nematė daugelio įspėjimų ne tik apie derliaus surinkimą savyje, bet ir savuose vaikuose, tad visada ir atrodo, kad mažos ydos neturi galios.
Kaip medis turi savo augimo etapus, taip ir žmogaus siela turi savo formavimosi ir brendimo stadijas. Užaugti savo Siela – tai visiškai prisiimti atsakomybę už save, nuėmus ją nuo kitų pečių: nuo artimųjų, svetimų, nuo Dievo ir viso pasaulio. Tai – išgyventi tūkstančius savo begalinių iliuzijų apie save ir kitus mirčių. Tai – ragauti savo galbūt net kelių amžių senumo veiksmų vaisius ir nuo šiol išmokti labai atsargiai sėti sėklas derlingoje kitų Sielų dirvoje.
Akimirkai sustokite, ir pajauskite savo širdimi:
Ką norėtumėt šiandien pasėti? Kokius daigelius puoselėti? Į ką atsiremti?
Inga Heron
