Nes tavo smegenys nėra tavo priešas — jos tiesiog senovinės.
Jos vis dar galvoja, kad gyvename urvuose ir stengiamės, kad mūsų neišmestų iš genties.
Anksčiau atstūmimas reiškė mirtį.
Dabar? Tik tai, kad kažkam nepatinka tavo nuomonė apie avižų pieną.
Bet tavo smegenys to nežino.
Jos žino tik viena: „Diskomfortas = pavojus. Pritarimas = išlikimas.“
Kiekvieną kartą, kai jauti tą įtampą krūtinėje prieš sakydamas savo tiesą, tai nėra silpnumas — tai 200 000 metų išlikimo programos šnabždesys:
„Atsargiai, tiesa gali išmesti tave iš genties.“
Bet štai spąstai:
Ši programa išlaikė tavo protėvius gyvus.
Bet dabar ji žudo tavo autentiškumą.
Šiuolaikinis pasaulis neteisia už tiesą — jis teisia už apsimetimą.
Tu nesusinaikini. Tu tiesiog persiprogramuoji.
O persiprogramavimas visada jaučiasi nepatogiai.
Tad kitą kartą, kai širdis sakys „kalbėk“, o smegenys šauks „bėk“,
nusišypsok savo smegenims ir pasakyk:
„Ačiū, kad bandot mane saugoti… bet dabar mes evoliucionuojam.“
Tada pasakyk savo tiesą — net jei balsas drebės, net jei delnai prakaituos.
Nes tai nėra baimė — tai laisvė, formuojanti naujus nervinius takus.
Kiekvieną kartą, kai renkiesi tiesą vietoj komforto,tiesiogine prasme pertreniruoji savo smegenis, kad autentiškumas = saugumas.
Ir kai tai nutiks – pagaliau, nustosi išgyventi savo gyvenimą ir pradėsi jį gyventi.
Inga Heron
