Todėl, kad kažkada gyvenime tau buvo įkalta, jog kitų balsai yra išmintingesni nei tavo paties sielos šnabždesys.
Ir nuo tada tu ieškai patarimų tarsi piligrimas, keliaujantis nuo šventyklos prie šventyklos — tik tos šventyklos yra kitų žmonių nuomonės. Tu lenki galvą prie altoriaus „Ką tu manai, ką turėčiau daryti?“ tikėdamasis, kad kažkas įteiks tau šventą tavo likimo žemėlapį.
Bet štai tavo ieškoma šventa tiesa: tavo žemėlapis įrėžtas tavo esybės kauluose.
Joks guru, draugas, tėvas, mylimasis negali jo perskaityti geriau už tave.
Taip, jie gali atspindėti, net duoti puikių įžvalgų… Jie gali mylėti tave. Bet koordinatės į tavo aukščiausią kelią? Jos išaustos į tylos akimirkas, kai pagaliau nustoji klausti ir pradedi klausytis savęs.
Kai perduodi savo pasirinkimus kitiems, tu ne tik sakai: „Imk mano vairą. Aš tiesiog pasėdėsiu keleivio vietoje ir apkaltinsiu tave, jei atsitrenksim.“, bet ir iš esmės parodai savo sielai: „Aš dar tavimi nepasitikiu.“ O tavo siela, kantri ir mylinti, lauks… bet, o, kaip ji ilgisi, kad tu atsisėstum prie vairo.
Tad paklausk savęs: Ko aš iš tiesų bijau? Suklysti? Nesėkmės? Sugadinti, iššvaistyti laiką? Pasirodyti kvailai?
Bet ar ne didesnė nesėkmė gyventi gyvenimą, kuris niekada nebuvo tikrai tavo?
Kai renkiesi pats — iš gilaus, tvirto, širdimi grįsto taško — tu įžengi į dievišką partnerystę su pačiu gyvenimu. Tu tampi kūrėju, o ne kopijuotoju. Tu tampi pavojingas — pačia geriausia prasme. Nebeklausi, „Kas man teisinga?“ o sakai, „Štai ką nusprendžiau. Stebėk.“
Tad šiandien, prašau, atleisk savo gyvenimo valdybą. Paskirk save generaliniu direktoriumi.
Nes tu esi vienintelis, kvalifikuotas šiam darbui.
Ir užmerkęs akis.
Paklausk savo širdies: „Kas man teisinga?“
Ir klausykis… nes atsakymas laukia tavęs nuo pat tavo gimimo.
Inga Heron
